Posts Tagged ‘pinigai’

Pinigų plovimo prevencijos įstatymas

Friday, January 15th, 2010

LIETUVOS RESPUBLIKOS

PINIGŲ PLOVIMO IR TERORISTŲ FINANSAVIMO PREVENCIJOS

Į S T A T Y M A S

1997 m. birželio 19 d. Nr. VIII-275
Vilnius

Nauja įstatymo redakcija (keistas įstatymo pavadinimas):

Nr. X-1419, 2008-01-17, Žin., 2008, Nr. 10-335 (2008-01-24)

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones bei institucijas, atsakingas už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą.

2. Šis įstatymas skirtas Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymui užtikrinti.

2 straipsnis. Pagrindinės Įstatymo sąvokos

1. Artimas pagalbininkas:

1) fizinis asmuo, kuris su šio straipsnio 17 dalyje nurodytas pareigas einančiu ar ėjusiu asmeniu yra to paties juridinio asmens dalyviai arba palaiko kitus dalykinius santykius;

2) fizinis asmuo, kuris yra vienintelis juridinio asmens, įsteigto ar veikiančio de facto siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos šio straipsnio 17 dalyje nurodytas pareigas einančiam ar ėjusiam asmeniui, savininkas.

2. Artimieji šeimos nariai – sutuoktinis, asmuo, su kuriuo registruota partnerystė (toliau – sugyventinis), tėvai, broliai, seserys, seneliai, vaikaičiai, vaikai ir vaikų sutuoktiniai, vaikų sugyventiniai.

3. Asmuo – Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis arba juridinis asmuo, užsienio valstybės įmonė.

4. Dalykiniai santykiai – verslo, profesiniai arba komerciniai kliento ir šio straipsnio 7, 8 dalyse nurodytų asmenų santykiai, susiję su šių asmenų profesine veikla, kuriuos buvo numatyta tęsti ryšių užmezgimo momentu.

5. Europos Sąjungos valstybė narė – valstybė Europos Sąjungos narė ir Europos ekonominės erdvės valstybė.

6. Fiktyvus bankas – juridinis asmuo, turintis teisę verstis vienos ar daugiau rūšių kredito įstaigos veikla, bet faktinės veiklos nevykdantis, neturintis realiai veikiančių valdymo ir vadovavimo organų ir nepriklausantis valdomai finansų grupei.

7. Finansų įstaigos – Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme apibrėžtos kredito įstaigos ir finansų įmonės, Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatyme apibrėžtos mokėjimo įstaigos, taip pat investicinės kintamojo kapitalo bendrovės.

8. Kiti subjektai:

1) auditoriai;

2) draudimo įmonės ir draudimo brokerių įmonės;

3) antstoliai ar teisę atlikti antstolių veiksmus turintys asmenys;

4) buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančios įmonės;

5) notarai ir teisę atlikti notarinius veiksmus turintys asmenys, taip pat advokatai ir advokatų padėjėjai, tiek veikiantys kliento vardu ir jo naudai, tiek ir padedantys klientui planuoti ar atlikti nekilnojamojo turto ar įmonių pirkimo ar pardavimo, klientų pinigų, vertybinių popierių ar kito turto valdymo, banko ar vertybinių popierių sąskaitų atidarymo ar valdymo, įnašų, reikalingų juridiniams asmenims ir kitoms organizacijoms įsteigti, veikti ar valdyti, organizavimo, patikos ir bendrovių steigimo ir administravimo paslaugų teikėjų atsiradimo arba sukūrimo, veikimo ar valdymo sandorius ir (ar) su jais susijusius sandorius;

6) patikos ar bendrovių steigimo ar administravimo paslaugų teikėjai, nenurodyti šios dalies 1, 4 ir 5 punktuose;

7) asmenys, kurie verčiasi ūkine komercine veikla, apimančia prekybą nekilnojamaisiais daiktais, brangakmeniais, tauriaisiais metalais, kilnojamosiomis kultūros vertybėmis, antikvariniais daiktais ar kitu turtu, kurio vertė viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, jeigu atsiskaitoma grynaisiais pinigais;

8) azartinius lošimus organizuojančios bendrovės;

9) pašto paslaugų teikėjai, kurie teikia vidaus ir tarptautinio pašto perlaidų paslaugas (toliau – pašto paslaugų teikėjai);

10) uždaro tipo investicinės bendrovės.

9. Klientas – asmuo, atliekantis pinigines operacijas arba sudarantis sandorius su finansų įstaiga ar kitu subjektu, išskyrus valstybės ir savivaldybių institucijas, kitas biudžetines įstaigas, Lietuvos banką, valstybės ar savivaldybių fondus, užsienio valstybių diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas.

10. Naudos gavėjas – fizinis asmuo, kuris yra kliento (juridinio asmens ar užsienio valstybės įmonės) savininkas arba kontroliuoja klientą, ir (arba) fizinis asmuo, kurio vardu yra vykdomas sandoris ar veikla. Naudos gavėju laikoma:

1) juridiniame asmenyje – fizinis asmuo, kuris turi arba kontroliuoja juridinį asmenį tiesiogiai arba netiesiogiai turėdamas arba kontroliuodamas pakankamą to juridinio asmens akcijų arba balsavimo teisių procentą, įskaitant per pareikštinių akcijų valdymą, išskyrus bendroves, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamose rinkose, kuriose taikomi reikalavimai atskleisti informaciją apie savo veiklą, atitinkantys Europos Bendrijos teisės aktus, arba lygiaverčiai tarptautiniai standartai (šiam kriterijui pasiekti pakanka 25 procentų ir vienos akcijos); taip pat fizinis asmuo, kuris kitaip kontroliuoja juridinio asmens valdymą;

2) administruojančiame ir lėšas skirstančiame juridiniame asmenyje – fizinis asmuo, kuriam priklauso 25 procentai ar daugiau juridinio asmens turto (jei būsimieji naudos gavėjai yra žinomi); asmenų, kurių interesams atstovauti šis juridinis asmuo yra sukurtas arba kurių interesams jis šiuo metu atstovauja, grupė (jei asmenys, gaunantys naudos iš juridinio asmens, dar nėra žinomi); fizinis asmuo, kuris kontroliuoja 25 procentus ar daugiau juridinio asmens turto.

11. Patikos ir bendrovių steigimo ir administravimo paslaugų teikėjas – bet koks fizinis ar juridinis asmuo, kuris verslo tikslais bet kurias iš toliau išvardytų paslaugų teikia tretiesiems asmenims:

1) steigia bendroves ar kitokius juridinius asmenis;

2) eina bendrovės direktoriaus ar kitas vadovavimo pareigas, partnerystės subjekto partnerio ar pagal kompetenciją panašias pareigas kitame juridiniame asmenyje (fizinis asmuo) arba organizuoja, kad kitas asmuo eitų tokias pareigas;

3) suteikia registruotą biurą, buveinės adresą, korespondencijos ar administracinį adresą ar kitas su tuo susijusias paslaugas bendrovei, partnerystės subjektui arba kitam juridiniam asmeniui;

4) veikia kaip patikėtinis ar tokią veiklą vykdančio asmens patikėtinis arba organizuoja, kad kitas asmuo vykdytų tokią veiklą;

5) veikia kaip formalus akcininkas, veikiantis už kitą asmenį, jei tai nėra bendrovė, kurios vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, kuriai taikomi Europos Bendrijos teisės aktų reikalavimai atskleisti informaciją apie savo veiklą arba lygiaverčiai tarptautiniai standartai, arba organizuoja, kad kitas asmuo veiktų kaip formalus akcininkas.

12. Pinigai – Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, kurie yra teisėta atsiskaitymo priemonė, kitos piniginę išraišką turinčios mokėjimo priemonės.

13. Piniginės operacijos – pinigų padėjimas ar priėmimas, paėmimas ar išdavimas, keitimas, skolinimas, dovanojimas ir kitoks pinigų mokėjimas ar gavimas civilinių sandorių ar kitu pagrindu, išskyrus įmokas valstybės ir savivaldybių institucijoms, kitoms biudžetinėms įstaigoms, Lietuvos bankui, valstybės ar savivaldybių fondams, užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms ar konsulinėms įstaigoms arba atsiskaitymą su šiais subjektais.

14. Pinigų plovimas:

1) turto teisinės padėties pakeitimas arba turto perdavimas, žinant, kad šis turtas yra gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje, siekiant nuslėpti arba užmaskuoti neteisėtą turto kilmę arba siekiant padėti bet kokiam nusikalstamoje veikoje dalyvaujančiam asmeniui išvengti teisinių šios veikos pasekmių;

2) turto tikrojo pobūdžio, tikrosios kilmės, šaltinio, vietos, disponavimo, judėjimo, nuosavybės teisių arba su nuosavybe susijusių teisių nuslėpimas arba užmaskavimas, žinant, kad šis turtas yra gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje;

3) turto įgijimas, valdymas ar naudojimas, įgijimo (perdavimo) metu žinant, kad šis turtas gautas iš nusikalstamos veikos arba dalyvaujant tokioje veikoje;

4) rengimasis, pasikėsinimas padaryti, bendrininkavimas darant bet kurią iš šios dalies 1–3 punktuose nurodytų veikų.

15. Pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencija – šiame įstatyme nurodytų priemonių įgyvendinimas.

16. Politikoje dalyvaujantys fiziniai asmenys – užsienio valstybių piliečiai, kuriems yra arba buvo patikėtos svarbios viešosios pareigos, ir tų piliečių artimieji šeimos nariai arba artimi pagalbininkai.

17. Svarbios viešosios pareigos – pareigos, įskaitant pareigas Europos Bendrijoje, tarptautinėse ar užsienio valstybių institucijose:

1) valstybės vadovas, vyriausybės vadovas, ministras, viceministras arba ministro pavaduotojas;

2) parlamento narys;

3) Aukščiausiojo Teismo, Konstitucinio Teismo ar kitos aukščiausiosios teisminės institucijos, kurių sprendimai negali būti skundžiami, narys;

4) auditorių profesinės organizacijos valdymo organo ar centrinio banko valdybos narys;

5) ambasadorius, laikinasis reikalų patikėtinis ar aukšto rango ginkluotųjų pajėgų karininkas;

6) valstybės valdomos įmonės valdymo ar priežiūros organo narys.

18. Teroristų finansavimas – pinigų pateikimas arba surinkimas bet kokiais būdais, siekiant juos visus arba tik dalį jų panaudoti (arba žinant, kad jie bus panaudoti) vykdyti nusikaltimams, apibrėžtiems 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2002/475/TVR dėl kovos su terorizmu (OL 2004 m. specialusis leidimas, 19 skyrius, 6 tomas, p. 18) 1–4 straipsniuose.

19. Trečioji šalis – finansų įstaiga, kitas subjektas arba kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar valstybėje, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė (toliau – trečioji valstybė) registruota finansų įstaiga ar kitas subjektas, atitinkantys šiuos reikalavimus:

1) jiems yra taikomas įstatymų nustatytas privalomas profesinis registravimas;

2) jie taiko šiame įstatyme nustatytus arba jiems lygiaverčius klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymo reikalavimus ir informacijos saugojimo reikalavimus arba jie įsikūrę trečiojoje valstybėje, kuri taiko reikalavimus, lygiaverčius šiame įstatyme nustatytiems reikalavimams.

20. Turtas – daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kitos finansinės priemonės, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

Straipsnio pakeitimas:

Nr. XI-559, 2009-12-10, Žin., 2009, Nr. 153-6897 (2009-12-28)

ANTRASIS SKIRSNIS

UŽ PINIGŲ PLOVIMO IR (ar) TERORISTŲ FINANSAVIMO PREVENCIJĄ ATSAKINGOS INSTITUCIJOS

3 straipsnis. Už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją atsakingos institucijos

Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba), Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – Valstybės saugumo departamentas), Lietuvos bankas, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – Kultūros paveldo departamentas), Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija, Valstybinė lošimų priežiūros komisija, Notarų rūmai, Auditorių rūmai, Lietuvos antstolių rūmai, Lietuvos prabavimo rūmai ir Lietuvos advokatūra yra institucijos, kurios pagal kompetenciją atsakingos už šiame įstatyme nustatytą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją.

4 straipsnis. Už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją atsakingų institucijų pareigos

1. Lietuvos bankas patvirtina kredito ir mokėjimo įstaigoms skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri kredito ir mokėjimo įstaigų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja kredito ir mokėjimo įstaigas minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.

2. Kultūros paveldo departamentas patvirtina asmenims, kurie verčiasi ūkine komercine veikla, susijusia su prekyba kilnojamosiomis kultūros vertybėmis ir (ar) antikvariniais daiktais, skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri šių subjektų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja šiuos subjektus minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.

3. Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija patvirtina draudimo įmonėms ir draudimo brokerių įmonėms skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri šių įmonių veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja šias įmones minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.

4. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija patvirtina finansų maklerio įmonėms, investicinėms kintamojo kapitalo bendrovėms, valdymo įmonėms, uždaro tipo investicinėms bendrovėms ir depozitoriumui skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri šių subjektų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja šiuos subjektus minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.

5. Valstybinė lošimų priežiūros komisija priima azartinius lošimus organizuojančioms bendrovėms skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri šių bendrovių veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja šias bendroves minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.

6. Lietuvos advokatūra patvirtina advokatams ir advokatų padėjėjams skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri advokatų ir advokatų padėjėjų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja advokatus ir advokatų padėjėjus minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.

7. Notarų rūmai patvirtina notarams skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri notarų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja notarus minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.

8. Auditorių rūmai patvirtina auditoriams skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri auditorių veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja auditorius minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.

9. Lietuvos antstolių rūmai patvirtina antstoliams arba teisę atlikti antstolių veiksmus turintiems asmenims skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri antstolių arba teisę atlikti antstolių veiksmus turinčių asmenų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja antstolius arba teisę atlikti antstolių veiksmus turinčius asmenis minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.

10. Lietuvos prabavimo rūmai patvirtina asmenims, kurie verčiasi ūkine komercine veikla, susijusia su prekyba brangakmeniais ir (ar) tauriaisiais metalais, skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri šių subjektų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, konsultuoja šiuos subjektus minėtų nurodymų įgyvendinimo klausimais.

11. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba patvirtina kitiems subjektams, nenurodytiems šio straipsnio 1–10 dalyse, skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri finansų įstaigų ir kitų subjektų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencija, teikia jiems metodinę pagalbą.

12. Šio straipsnio 1–10 dalyse nurodytos institucijos privalo paskirti vadovaujančius darbuotojus, kurie organizuotų šiame įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšius su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba.

13. Apie šio straipsnio 12 dalyje nustatytų darbuotojų paskyrimą, taip pat apie šių darbuotojų pakeitimą ne vėliau kaip per 7 darbo dienas turi būti raštu pranešta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.

14. Šio straipsnio 1–10 dalyse nurodytos institucijos ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba tarpusavyje nustatyta tvarka bendradarbiauja ir keičiasi informacija apie atliktų subjektų veiklos, susijusios su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu, patikrinimų rezultatus.

Straipsnio pakeitimas:

Nr. XI-559, 2009-12-10, Žin., 2009, Nr. 153-6897 (2009-12-28)

5 straipsnis. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos funkcijos įgyvendinant pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba pagal kompetenciją:

1) renka ir registruoja šiame įstatyme nurodytą informaciją apie kliento pinigines operacijas ir sandorius bei apie klientą, atliekantį šias operacijas ir sandorius;

2) kaupia, analizuoja ir teisės aktų nustatyta tvarka skelbia informaciją, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu ir pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos sistemos veiksmingumu (taip pat ir informaciją, nurodytą 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui 33 straipsnio 2 dalyje);

3) Vyriausybės nustatyta tvarka teikia teisėsaugos ir kitoms valstybės institucijoms informaciją apie kliento pinigines operacijas ir sandorius;

4) atlieka ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo;

5) bendradarbiauja ir keičiasi informacija su užsienio valstybių institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis, įgyvendinančiomis pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones;

6) teikia finansų įstaigoms ir kitiems subjektams informaciją apie galimo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo bei įtartinų ar neįprastų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijus;

7) teikia pasiūlymus kitoms už pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevenciją atsakingoms institucijoms dėl pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos sistemos tobulinimo;

8) informuoja finansų įstaigas ir kitus subjektus, teisėsaugos ir kitas valstybės institucijas apie jų pranešimų apie įtartinas ar neįprastas pinigines operacijas ir sandorius, apie pastebėtus galimo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo požymius ar šio įstatymo pažeidimus, analizės ir tyrimų rezultatus.

6 straipsnis. Valstybės saugumo departamento funkcijos įgyvendinant teroristų finansavimo prevencijos priemones

1. Valstybės saugumo departamentas:

1) renka ir analizuoja žvalgybos informaciją, susijusią su teroristų finansavimu;

2) bendradarbiauja su užsienio valstybių institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis, renkančiomis informaciją apie teroristų finansavimą;

3) šio įstatymo 4 straipsnyje išvardytoms institucijoms teikia informaciją apie galimus teroristų finansavimo atpažinimo kriterijus.

2. Valstybės saugumo departamentas ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba bendradarbiauja ir Vyriausybės nustatyta tvarka keičiasi informacija įgyvendinant teroristų finansavimo prevencijos priemones.

7 straipsnis. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos teisės įgyvendinant pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones

1. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba pagal kompetenciją turi teisę:

1) gauti iš šio įstatymo 4 straipsnio 1–10 dalyse nurodytų institucijų, kitų valstybės institucijų (toliau šiame straipsnyje – institucijos), finansų įstaigų, kitų subjektų, išskyrus advokatus ar advokatų padėjėjus, savo funkcijoms atlikti reikalingus duomenis ir dokumentus apie pinigines operacijas ir sandorius;

2) gauti iš institucijų, finansų įstaigų, kitų subjektų informaciją, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu;

3) koordinuoti institucijų (išskyrus Valstybės saugumo departamento) veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu;

4) nurodyti institucijoms, finansų įstaigoms ir kitiems subjektams aplinkybes ir sąlygas, sudarančias galimybes pažeisti įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimu. Institucijos, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo išnagrinėti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos nurodymus ir ne vėliau kaip per 7 darbo dienas po nurodymo gavimo pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai apie priemones, kurių imtasi;

5) nurodyti finansų įstaigoms ir kitiems subjektams, išskyrus notarus ar asmenis, turinčius teisę atlikti notarinius veiksmus, advokatus ar advokatų padėjėjus ir antstolius arba teisę atlikti antstolių veiksmus turinčius asmenis, iki 5 darbo dienų sustabdyti atliekamas įtartinas ar neįprastas pinigines operacijas ar sandorius.

2. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų, atliekančių ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo, teises reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodeksas.

8 straipsnis. Valstybės institucijų bendradarbiavimas

Teisėsaugos ir kitos valstybės institucijos privalo pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai apie pastebėtus galimo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo požymius, šio įstatymo pažeidimus ir priemones, kurių buvo imtasi prieš pažeidėjus. Duomenis, kuriuos valstybės institucijos turi pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, ir šios informacijos pateikimo tvarką nustato Vyriausybė.

TREČIASIS SKIRSNIS

PINIGŲ PLOVIMO IR (AR) TERORISTŲ FINANSAVIMO PREVENCIJOS PRIEMONĖS

9 straipsnis. Kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymas

1. Finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę:

1) prieš pradėdami dalykinius santykius;

2) prieš atlikdami vienkartines ar kelias tarpusavyje susijusias pinigines operacijas arba sudarydami sandorius, kurių suma viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, nesvarbu, ar sandoris atliekamas vienos, ar kelių susijusių operacijų metu, išskyrus atvejus, kai kliento ir naudos gavėjo tapatybė jau yra nustatyta;

3) prieš keičiant grynuosius pinigus, jeigu keičiamų grynųjų pinigų suma viršija
6 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta;

4) vykdydami vidaus ir tarptautinių pašto perlaidų paslaugas, kai siunčiamų ar gaunamų pinigų suma viršija 600 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta;

5) vykdydami ir priimdami pinigų pervedimus – vadovaudamiesi 2006 m. lapkričio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1781/2006 dėl mokėtojo informacijos, pateikiamos pervedant lėšas, nuostatomis;

6) kai kyla abejonių dėl anksčiau gautų kliento ir naudos gavėjo tapatybės duomenų teisingumo ar autentiškumo;

7) bet kuriuo kitu atveju, kai kyla įtarimas, kad yra, buvo ar bus vykdoma pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo veika.

2. Jeigu piniginės operacijos atlikimo metu galutinė piniginės operacijos suma nėra žinoma, finansų įstaigos ir kiti subjektai turi nustatyti kliento tapatybę iš karto po to, kai nustato, kad piniginių operacijų suma viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų atveju kliento tapatybė turi būti nustatyta iš karto po to, kai nustatoma, kad kelios piniginės operacijos yra tarpusavyje susijusios.

3. Gyvybės draudimo šakos draudimo įmonės ir draudimo brokerių įmonės privalo nustatyti kliento ir draudžiamo asmens tapatybę, jeigu kliento mokėtina metinė įmoka viršija 1 000 eurų arba vienkartinė įmoka viršija 2 500 eurų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Gyvybės draudimo šakos draudimo įmonės gali patikrinti draudimo sutartyje nurodyto naudos gavėjo tapatybę po to, kai dalykiniai santykiai yra pradėti. Visais atvejais tapatybė turi būti patikrinama išmokant išmokas arba prieš tai, arba naudos gavėjui pareiškus norą pasinaudoti draudimo liudijime numatytomis teisėmis arba prieš tai.

4. Azartinius lošimus organizuojančios bendrovės privalo patikrinti kliento, įeinančio į lošimo namus (kazino), tapatybę ir jį registruoti, taip pat jį registruoti, kai jis keičia grynuosius pinigus į žetonus arba žetonus į grynuosius pinigus.

5. Finansų įstaigos ir kiti subjektai turi imtis visų atitinkamų, kryptingų ir proporcingų priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, ir nustatyti naudos gavėją.

6. Draudžiama atlikti šio straipsnio 1–4 dalyse nurodytas operacijas, jeigu klientas šio įstatymo nustatytais atvejais nepateikia duomenų, patvirtinančių savo tapatybę, jeigu pateikia ne visus duomenis arba jie yra neteisingi, jeigu klientas ar jo atstovas vengia pateikti informaciją, reikalingą jo tapatybei nustatyti, slepia naudos gavėjo tapatybę ar vengia pateikti informaciją, reikalingą naudos gavėjo tapatybei nustatyti, arba pateiktų duomenų tam neužtenka.

7. Visais atvejais, kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo iš kliento gauti informaciją apie kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį.

8. Visais atvejais, kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo tikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę remdamiesi dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio.

9. Finansų įstaigos ir kiti subjektai visais atvejais privalo vykdyti nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų finansų įstaigų ar kitų subjektų turimas žinias apie klientą, jo verslą ir rizikos pobūdį, prireikus – žinias apie lėšų šaltinį.

10. Duomenys apie kliento ir naudos gavėjo tapatybę privalo būti nuolatos peržiūrimi ir atnaujinami.

11. Finansų įstaigoms ir kitiems subjektams draudžiama vykdyti sandorius per banko sąskaitas, užmegzti dalykinius santykius, vykdyti sandorius, kai jie neturi galimybių įvykdyti šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Apie tokius atvejus būtina nedelsiant pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.

12. Šio straipsnio 11 dalis netaikoma advokatams ir advokatų padėjėjams tuo metu, kai jie vertina savo kliento teisinę padėtį arba gina savo klientą, arba atstovauja jam teismo procese arba dėl jo, įskaitant teikiamas konsultacijas dėl teismo proceso pradėjimo arba jo vengimo.

13. Šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 6 punktai, 5, 7–10 dalys netaikomos, kai finansų įstaigos ar kito subjekto klientas yra kita finansų įstaiga.

14. Kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo ir kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo tvarką nustato Vyriausybė.

10 straipsnis. Supaprastintas kliento tapatybės nustatymas

1. Supaprastintas kliento tapatybės nustatymas atliekamas:

1) bendrovėms, kurių vertybiniais popieriais leista prekiauti vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių narių reguliuojamose rinkose, ir kitoms užsienio valstybių bendrovėms, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje ir kurioms yra taikomi Europos Bendrijos teisės aktus atitinkantys reikalavimai atskleisti informaciją apie savo veiklą;

2) bendrųjų sąskaitų, kurias valdo notarai ir kiti teisines paslaugas teikiantys asmenys iš Europos Sąjungos valstybių narių arba iš trečiųjų valstybių, naudos gavėjams, jeigu jiems yra taikomi kovos su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu reikalavimai, atitinkantys tarptautinius standartus, ir jie kompetentingų institucijų yra prižiūrimi dėl šių reikalavimų laikymosi, jei finansų įstaigų, kurios turi tokias bendras sąskaitas, prašymu pateikiama informacija apie naudos gavėjo tapatybę;

3) gyvybės draudimo sutarčių, kai metinė įmoka yra ne didesnė kaip 1 000 eurų arba vienkartinė įmoka yra ne didesnė kaip 2 500 eurų arba ją atitinkanti suma užsienio valiuta, atvejais;

4) pensijų programų draudimo liudijimų, jeigu juose nėra nuostatos dėl jų išankstinio nutraukimo ir jeigu draudimo liudijimai negali būti naudojami kaip įkeitimo objektai, atvejais;

5) pensijų, senatvės pensijų ar kitų sistemų, kurios numato pensijas darbuotojams, kai įmokos yra išskaičiuojamos iš darbo užmokesčio, o šių sistemų veiklą reglamentuojantys teisės aktai neleidžia kitam asmeniui perduoti tokios sistemos nario dalies, atvejais;

6) elektroninių pinigų atveju, kai elektroninės laikmenos negali būti papildytos, o didžiausia laikmenose saugoma suma neviršija 150 eurų arba ją atitinkančios sumos užsienio valiuta, arba kai elektroninės laikmenos gali būti papildytos, tačiau bendrai per kalendorinius metus sudaromų sandorių vertei taikoma 2 500 eurų arba ją atitinkančios sumos užsienio valiuta riba, išskyrus atvejus, kai tais pačiais kalendoriniais metais elektroninės laikmenos turėtojas pasiima 1 000 eurų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta ar didesnę sumą.

7) klientui, jei klientas yra finansų įstaiga, kuriai taikomas šis įstatymas, arba finansų įstaiga, registruota kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba trečiojoje valstybėje, nustačiusioje šio įstatymo reikalavimams lygiaverčius reikalavimus, ir kompetentingų institucijų prižiūrima dėl šių reikalavimų laikymosi;

8) mažą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę keliančiam klientui.

2. Draudžiama atlikti supaprastintą kliento tapatybės nustatymą, jei dėl to yra priimtas atskiras Europos Komisijos sprendimas.

3. Supaprastinto kliento tapatybės nustatymo tvarką bei kriterijus, kuriais vadovaujantis klientas laikomas keliančiu mažą pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę, nustato Vyriausybė.

11 straipsnis. Sustiprintas kliento tapatybės nustatymas

1. Sustiprintas kliento tapatybės nustatymas atliekamas:

1) kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę;

2) kai yra vykdomi tarptautiniai korespondentinės bankininkystės santykiai su trečiųjų valstybių kredito įstaigomis;

3) kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami su politikoje dalyvaujančiais fiziniais asmenimis;

4) kai yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė.

2. Atlikdami sustiprintą kliento tapatybės nustatymą, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami per atstovą ar klientas fiziškai nedalyvauja nustatant jo tapatybę arba kai yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo taikyti vieną ar kelias papildomas priemones:

1) kliento tapatybei nustatyti panaudoti papildomus duomenis, dokumentus ar informaciją;

2) panaudoti papildomas priemones, kuriomis siekiama patikrinti ar patvirtinti pateiktus dokumentus arba kuriomis reikalaujama iš finansų įstaigos duomenis patvirtinančio pažymėjimo;

3) užtikrinti, kad pirmas mokėjimas būtų atliekamas per sąskaitą, kliento vardu atidarytą kredito įstaigoje.

3. Atlikdamos sustiprintą kliento tapatybės nustatymą, kai yra vykdomi tarptautiniai korespondentinės bankininkystės santykiai su trečiųjų valstybių kredito įstaigomis, kredito įstaigos privalo:

1) surinkti pakankamai informacijos apie lėšas gaunančią kredito įstaigą, kad būtų galima gerai suprasti jos verslo pobūdį ir iš viešai prieinamos informacijos nustatyti šios įstaigos reputaciją ir priežiūros kokybę;

2) įvertinti lėšas gaunančios kredito įstaigos pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos kontrolės mechanizmus;

3) prieš naujų korespondentinės bankininkystės santykių užmezgimą gauti įgalioto vadovo pritarimą;

4) pagrįsti dokumentais atitinkamus kiekvienos kredito įstaigos įsipareigojimus;

5) įsitikinti, kad lėšas gaunanti kredito įstaiga patikrino klientų, turinčių tiesioginį priėjimą prie korespondento sąskaitų, tapatybę, atliko tęstinį kliento tapatybės nustatymą ir kad tokia įstaiga įstaigos korespondentės prašymu gali pateikti atitinkamus duomenis kliento tapatybei nustatyti.

4. Atlikdami sustiprintą kliento tapatybės nustatymą, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami su politikoje dalyvaujančiais fiziniais asmenimis, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo:

1) gauti įgalioto vadovo pritarimą dalykiniams santykiams su tokiais klientais užmegzti;

2) imtis atitinkamų priemonių turto ir lėšų, susijusių su dalykiniais santykiais arba sandoriu, šaltiniui nustatyti;

3) vykdyti sustiprintą nuolatinę dalykinių santykių su politikoje dalyvaujančiais fiziniais asmenimis stebėseną.

5. Jei bent vienus metus asmuo nustoja eiti šio įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje nurodytas pareigas, finansų įstaigos ir kiti subjektai, įvertinę pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmės lygį, jo gali nelaikyti politikoje dalyvaujančiu fiziniu asmeniu. Finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo nustatyti vidines procedūras, kurių pagrindu nustatoma, ar klientas ir naudos gavėjas yra politikoje dalyvaujantis fizinis asmuo.

6. Kredito įstaigoms draudžiama pradėti ir tęsti korespondentinės bankininkystės ar kitokius santykius su fiktyviu banku ar banku, kai žinoma, kad šis leidžia savo sąskaitomis naudotis fiktyviems bankams.

7. Finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo skirti dėmesį bet kokiai pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmei, galinčiai kilti dėl sandorių, kuriuose siekiama nuslėpti kliento ar naudos gavėjo tapatybę, taip pat dėl dalykinių santykių ar sandorių su klientu, kurio tapatybė nebuvo akivaizdžiai nustatyta, ir prireikus nedelsiant imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias pinigus panaudoti pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui.

8. Sustiprinto kliento tapatybės nustatymo tvarką ir kriterijus, kuriais vadovaujantis laikoma, kad yra didelė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmė, nustato Vyriausybė.

12 straipsnis. Sąskaitų atidarymas ar kitų piniginių operacijų atlikimas per atstovą

Kai klientas atidaro sąskaitą arba atlieka kitas šio įstatymo 9 straipsnio 1–4 dalyse nurodytas operacijas ne savo vardu, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo nustatyti kliento ir asmens, kurio vardu šis klientas veikia, tikrąją tapatybę.

13 straipsnis. Trečiosios šalys

1. Finansų įstaigos ir kiti subjektai, vykdydami kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymą, gali naudotis trečiųjų šalių informacija apie klientą ar naudos gavėją.

2. Finansų įstaigos ir kiti subjektai gali nustatyti kliento ar naudos gavėjo tapatybę tiesiogiai jam nedalyvaujant, naudodami informaciją apie klientą ar naudos gavėją iš finansų įstaigų ir kitų subjektų arba jų atstovybių užsienyje, kai jie atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje trečiajai šaliai nustatytus reikalavimus.

3. Kai Lietuvos Respublikoje registruota finansų įstaiga ar kitas subjektas veikia kaip trečioji šalis ir atitinka šio įstatymo nustatytus kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimus, jam leidžiama iš kliento reikalauti kitų duomenų ar kitos informacijos, kurie reikalingi kitai Europos Sąjungos valstybei narei.

4. Trečiosios šalys paprašytos privalo nedelsdamos pateikti prašančiajai finansų įstaigai ar kitam subjektui visą prašomą informaciją ir duomenis, privalomus turėti įgyvendinant šiame įstatyme nustatytus reikalavimus.

5. Trečiosios šalys privalo nedelsdamos pateikti prašančiajai finansų įstaigai ar kitam subjektui dokumentų, susijusių su kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju.

6. Draudžiama naudotis trečiųjų šalių iš trečiosios valstybės informacija apie klientą ar naudos gavėją, jei dėl to yra priimtas atskiras Europos Komisijos sprendimas.

7. Šis straipsnis netaikomas užsakomųjų paslaugų, tarpininkavimo ir atstovavimo santykiams, kai pagal sutartį užsakomųjų paslaugų teikėjas, tarpininkas ar atstovas laikytinas finansų įstaigos ar kito subjekto (juridinio asmens) dalimi.

8. Atsakomybė dėl šiame įstatyme nustatytų kliento ar naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimų įvykdymo tenka trečiosios šalies informacija apie klientą ar naudos gavėją pasinaudojusioms finansų įstaigoms ar kitiems subjektams.

14 straipsnis. Pranešimas apie įtartinas ar neįprastas pinigines operacijas ir sandorius

1. Finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai apie kliento vykdomas įtartinas ar neįprastas pinigines operacijas ir sandorius. Tokios operacijos ir sandoriai objektyviai nustatomi finansų įstaigoms ir kitiems subjektams vykdant nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, kaip tai nustatyta šio įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje.

2. Finansų įstaigos ir kiti subjektai, išskyrus notarus ar asmenis, turinčius teisę atlikti notarinius veiksmus, advokatus ar advokatų padėjėjus, antstolius ar teisę atlikti antstolių veiksmus turinčius asmenis, nustatę, kad jų klientas atlieka įtartiną piniginę operaciją ar sandorį, privalo tą operaciją ar sandorį sustabdyti ir ne vėliau kaip per 3 darbo valandas apie šią operaciją ar sandorį pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, nepaisydami piniginės operacijos ar sandorio sumos.

3. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba per 5 darbo dienas nuo šio straipsnio 2 dalyje nurodytos informacijos gavimo arba nuo šio straipsnio 5 dalyje nurodyto nurodymo davimo nedelsdama atlieka veiksmus, būtinus abejonėms dėl tariamai kliento vykdomos ar vykdytos nusikalstamos veikos pagrįsti arba paneigti.

4. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba nuo to momento, kai yra pagrindžiamas lėšų ar turto teisėtumas ar paneigiamos abejonės dėl galimų sąsajų su teroristų finansavimu, privalo nedelsdama raštu pranešti finansų įstaigai ar kitam subjektui, kad piniginės operacijos ar sandoriai gali būti atnaujinami.

5. Finansų įstaigos ir kiti subjektai, išskyrus notarus ar asmenis, turinčius teisę atlikti notarinius veiksmus, advokatus ar advokatų padėjėjus, antstolius ar teisę atlikti antstolių veiksmus turinčius asmenis, gavę iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos rašytinį nurodymą sustabdyti kliento atliekamas įtartinas ar neįprastas pinigines operacijas arba įtartinus ar neįprastus sandorius, privalo nuo jame nurodyto laiko ar konkrečių aplinkybių atsiradimo momento iki 5 darbo dienų sustabdyti šias operacijas ar sandorius.

6. Jeigu finansų įstaigos ir kiti subjektai per 5 darbo dienas nuo pranešimo pateikimo ar nurodymo gavimo nėra įpareigojami vykdyti laikino nuosavybės teisių apribojimo Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, piniginė operacija ar sandoris turi būti atnaujinami.

7. Jeigu piniginės operacijos ar sandorio sustabdymas gali trukdyti tyrimui dėl nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo, teroristų finansavimo ir kitų nusikalstamų veikų, susijusių su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba privalo apie tai pranešti finansų įstaigai ir kitam subjektui.

8. Notarai ar asmenys, turintys teisę atlikti notarinius veiksmus, ir antstoliai ar teisę atlikti antstolių veiksmus turintys asmenys, kai įtariama, kad jų kliento sudaromas sandoris gali būti susijęs su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, privalo kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir kitą šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai iš karto po sandorio sudarymo, nepaisydami pagal sandorį kliento gaunamos ar mokamos pinigų sumos dydžio.

9. Advokatai ar advokatų padėjėjai, kai įtariama, kad jų kliento sudaromas sandoris gali būti susijęs su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, privalo kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir kitą šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją pateikti Lietuvos advokatūrai iš karto po sandorio sudarymo, nepaisydami pagal sandorį kliento gaunamos ar mokamos pinigų sumos dydžio, išskyrus šio straipsnio 11 dalyje nustatytus atvejus.

10. Lietuvos advokatūra ne vėliau kaip per 3 darbo valandas nuo šio straipsnio 9 dalyje nurodytos informacijos gavimo privalo ją perduoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.

11. Šio straipsnio 9 dalis netaikoma advokatams ir advokatų padėjėjams tuo metu, kai jie vertina savo kliento teisinę padėtį arba gina savo klientą, arba atstovauja jam teismo procese arba dėl jo, įskaitant teikiamas konsultacijas dėl teismo proceso pradėjimo arba jo vengimo.

12. Kai piniginė operacija arba sandoris gali būti susiję su teroristų finansavimu, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba informaciją apie piniginę operaciją arba sandorį ne vėliau kaip per 24 valandas nuo šios informacijos gavimo Vyriausybės nustatyta tvarka pateikia Valstybės saugumo departamentui.

13. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytomis aplinkybėmis finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prašomą informaciją per 1 darbo dieną nuo prašymo gavimo momento.

14. Finansų įstaigos ir kiti subjektai, vykdydami nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, privalo atkreipti dėmesį į tokią veiklą, kuri, jų nuomone, dėl savo pobūdžio gali būti susijusi su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, ir ypač į sudėtingus ar neįprastai didelius sandorius ir visas neįprastas sandorių struktūras, kurios neturi akivaizdaus ekonominio ar matomo teisėto tikslo, ir dalykinius santykius ar pinigines operacijas su klientais iš trečiųjų valstybių, kuriose pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonės nepakankamos ar neatitinka tarptautinių standartų. Tokių operacijų ar sandorių vykdymo pagrindo ir tikslo tyrimo rezultatai turi būti pagrindžiami dokumentais ir saugomi 10 metų.

15. Finansų įstaigos ir kiti subjektai nėra atsakingi klientui už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir žalą, padarytą atliekant šiame straipsnyje nustatytas pareigas ir veiksmus. Jokion atsakomybėn nėra traukiami ir finansų įstaigų bei kitų subjektų darbuotojai, kurie gera valia praneša Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai apie kliento vykdomas įtartinas ar neįprastas pinigines operacijas ar sandorius.

16. Kriterijus, kuriais vadovaujantis piniginė operacija ar sandoris laikomi įtartinais ar neįprastais, nustato Vyriausybė.

17. Šiame straipsnyje nurodytų įtartinų piniginių operacijų ir sandorių sustabdymo ir informacijos apie įtartinas ar neįprastas pinigines operacijas ar sandorius pateikimo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tvarką nustato Vyriausybė.

15 straipsnis. Sandorių ar dalykinių santykių su klientu nutraukimas

Jeigu klientas vengia arba atsisako finansų įstaigai ar kitam subjektui jo prašymu ir terminais pateikti informaciją apie piniginių lėšų ar turto kilmę, kitus papildomus duomenis, finansų įstaigos ir kiti subjektai gali nutraukti sandorius ar dalykinius santykius su klientu.

16 straipsnis. Informacijos saugojimas

1. Finansų įstaigos privalo tvarkyti šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nurodytų kliento atliktų piniginių operacijų bei įtartinų ir neįprastų piniginių operacijų ir sandorių registracijos žurnalą, išskyrus atvejus, kai finansų įstaigos klientas yra kita finansų įstaiga arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės finansų įstaiga.

2. Notarai ir asmenys, turintys teisę atlikti notarinius veiksmus, ir antstoliai ar teisę atlikti antstolių veiksmus turintys asmenys privalo tvarkyti klientų įtartinų ir neįprastų sandorių bei sandorių, pagal kuriuos gaunama ar mokama grynųjų pinigų suma viršija
15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta, registracijos žurnalą.

3. Pašto paslaugų teikėjai privalo tvarkyti šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų kliento atliktų piniginių operacijų bei įtartinų ir neįprastų piniginių operacijų ir sandorių registracijos žurnalą.

4. Kiti subjektai, išskyrus notarus ar asmenis, turinčius teisę atlikti notarinius veiksmus, advokatus ar advokatų padėjėjus, antstolius ar teisę atlikti antstolių veiksmus turinčius asmenis ir pašto paslaugų teikėjus, privalo tvarkyti šio įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nurodytų piniginių operacijų bei įtartinų ir neįprastų piniginių operacijų ir sandorių registracijos žurnalą.

5. Azartinius lošimus organizuojančios bendrovės privalo tvarkyti šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų registracijos žurnalą.

6. Lietuvos advokatūra privalo tvarkyti advokatų ar advokatų padėjėjų praneštų jų klientų įtartinų ir neįprastų sandorių registracijos žurnalą.

7. Finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo tvarkyti klientų, su kuriais sandoriai ar dalykiniai santykiai buvo nutraukti šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis ar kitomis su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos tvarkos pažeidimais susijusiomis aplinkybėmis, registracijos žurnalą.

8. Registracijos žurnalų duomenys saugomi 10 metų nuo sandorių ar dalykinių santykių su klientu pabaigos dienos. Registracijos žurnalų tvarkymo taisykles nustato Vyriausybė.

9. Kliento tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijos turi būti saugomos 10 metų nuo sandorių ar dalykinių santykių su klientu pabaigos dienos.

10. Piniginę operaciją ar sandorį patvirtinantys dokumentai ar kiti juridinę galią turintys dokumentai, susiję su piniginių operacijų atlikimu ar sandorių sudarymu, turi būti saugomi 10 metų nuo piniginės operacijos atlikimo ar sandorio sudarymo dienos.

17 straipsnis. Informacijos pateikimas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai

1. Finansų įstaigos, atliekančios piniginę operaciją, privalo kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir informaciją apie atliktą piniginę operaciją pateikti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, jeigu kliento vienkartinės operacijos su grynaisiais pinigais arba kelių tarpusavyje susijusių operacijų su grynaisiais pinigais suma viršija 15 000 eurų arba ją atitinkančią sumą užsienio valiuta. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateikiamoje informacijoje nurodomi kliento tapatybę patvirtinantys duomenys, o jeigu piniginė operacija atliekama per atstovą, – ir atstovo tapatybę patvirtinantys duomenys, piniginės operacijos suma, valiuta, kuria atlikta piniginė operacija, piniginės operacijos atlikimo data, piniginės operacijos atlikimo būdas, subjektas, kurio naudai atlikta piniginė operacija.

2. Notarai ar asmenys, turintys teisę atlikti notarinius veiksmus, ir antstoliai ar teisę atlikti antstolių veiksmus turintys asmenys privalo kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir informaciją apie kliento sudarytą sandorį pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, jeigu pagal sandorį gaunama ar mokama grynųjų pinigų suma viršija
15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.

3. Kiti subjektai, išskyrus notarus ar asmenis, turinčius teisę atlikti notarinius veiksmus, advokatus ar advokatų padėjėjus ir antstolius ar teisę atlikti antstolių veiksmus turinčius asmenis, praneša Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai kliento tapatybę patvirtinančius duomenis ir informaciją apie vienkartinį atsiskaitymą grynaisiais pinigais, jeigu gaunamų ar mokamų grynųjų pinigų suma viršija 15 000 eurų ar ją atitinkančią sumą užsienio valiuta.

4. Šio straipsnio 1–3 dalyse nurodyta informacija Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateikiama nedelsiant, ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo piniginės operacijos atlikimo ar sandorio sudarymo dienos.

5. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai neteikiama, jeigu finansų įstaigos klientas yra kita finansų įstaiga arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės finansų įstaiga.

6. Finansų įstaiga gali neteikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, jeigu kliento veiklai būdingos didelės nuolatinės ir reguliarios piniginės operacijos, atitinkančios Vyriausybės nustatytus kriterijus.

7. Šio straipsnio 6 dalyje nurodyta išimtis netaikoma, jeigu finansų įstaigos klientas yra užsienio valstybės įmonė, jos filialas ar atstovybė arba jis verčiasi:

1) teisinių paslaugų teikimu, advokato praktika, notaro veikla;

2) loterijų, azartinių lošimų organizavimu ir vykdymu;

3) veikla, susijusia su juodaisiais, spalvotaisiais arba tauriaisiais (retaisiais) metalais, brangakmeniais, juvelyriniais dirbiniais, meno kūriniais;

4) prekyba transporto priemonėmis;

5) prekyba nekilnojamuoju turtu;

6) audito veikla;

7) asmens sveikatos priežiūra;

8) aukcionų organizavimu ir vykdymu;

9) turizmo ar kelionių organizavimu;

10) didmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir kitais alkoholio produktais, tabako gaminiais;

11) prekyba naftos produktais;

12) farmacine veikla.

18 straipsnis. Muitinės įstaigų veikla

1. Muitinės įstaigos atlieka į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką iš trečiųjų šalių, kaip jos reglamentuotos Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme (toliau šiame straipsnyje – trečiosios šalys), įvežamų ir iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis išvežamų grynųjų pinigų sumų kontrolę vadovaudamosi 2005 m. spalio
26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ar išvežamų iš jos, kontrolės (toliau – Reglamentas (EB)
Nr. 1889/2005) nuostatomis.

2. Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 nustatytais atvejais, kai Europos Sąjungos valstybėms narėms suteikta sprendimo priėmimo teisė, sprendimus priima ir atitinkamų Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 nuostatų taikymo Lietuvos Respublikoje tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, išskyrus atvejus, kai šis arba kiti įstatymai nustato kitaip.

3. Muitinės įstaigos privalo nedelsdamos, ne vėliau kaip per 7 darbo dienas, pranešti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, jeigu asmuo įveža iš trečiųjų šalių į Europos Bendriją per Lietuvos Respubliką ar išveža iš Europos Bendrijos per Lietuvos Respubliką į trečiąsias šalis grynųjų pinigų vienkartinę sumą, kurios vertė yra ne mažesnė kaip nurodytoji Reglamento (EB) Nr. 1889/2005 3 straipsnio 1 dalyje.

19 straipsnis. Finansų įstaigų ir kitų subjektų pareigos

1. Finansų įstaigos ir kiti subjektai, išskyrus advokatus ar advokatų padėjėjus, privalo nustatyti atitinkamas vidaus kontrolės procedūras, susijusias su klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymu, pranešimų bei informacijos pateikimu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai, šiame įstatyme nurodytos informacijos saugojimu, rizikos įvertinimu, rizikos (atsižvelgiant į kliento, dalykinių santykių, produkto ar sandorio tipą ir pan.) valdymu, reikalavimų vykdymo valdymu ir komunikacija, kurios užkirstų kelią su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu susijusioms piniginėms operacijoms ir sandoriams, ir užtikrinti, kad finansų įstaigų ir kitų subjektų darbuotojai būtų tinkamai pasirengę ir supažindinti su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonėmis, nurodytomis šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose.

2. Finansų įstaigos ir kiti subjektai, išskyrus advokatus ar advokatų padėjėjus, privalo paskirti vadovaujančius darbuotojus, kurie organizuotų šiame įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšius su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. Apie tokių darbuotojų paskyrimą turi būti raštu pranešta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai.

3. Finansų įstaigos ir kiti subjektai, išskyrus advokatus ar advokatų padėjėjus, privalo imtis tinkamų priemonių, kad atitinkami jų darbuotojai žinotų apie šio įstatymo pagrindu galiojančias nuostatas. Tokios priemonės apima atitinkamų darbuotojų dalyvavimą specialiose tęstinėse mokymo programose, kuriose jie būtų mokomi atpažinti veiksmus, kurie gali būti susiję su pinigų plovimu ir (ar) teroristų finansavimu, ir jiems būtų nurodoma, kaip elgtis tokiais atvejais.

4. Finansų įstaigos ir kiti subjektai trečiosiose valstybėse esančiuose savo padaliniuose ir dukterinėse įmonėse, kuriuose turi daugumą akcijų, privalo taikyti šio įstatymo keliamus reikalavimus. Jeigu trečiosios valstybės teisės aktai neleidžia taikyti tokių lygiaverčių reikalavimų, finansų įstaigos ir kiti subjektai nedelsdami privalo pranešti apie tai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai ir suderinę su ja imtis papildomų priemonių, leidžiančių veiksmingai sumažinti pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo grėsmę.

5. Finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo įdiegti vidines sistemas, leidžiančias skubiai reaguoti į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos paklausimus dėl šiame įstatyme nurodytos informacijos pateikimo, ir užtikrinti šios informacijos pateikimą per 14 darbo dienų (jei šis įstatymas tam tikrais atvejais nustato trumpesnius šiame įstatyme nurodytos informacijos pateikimo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai terminus, – tokia informacija turi būti pateikiama per trumpesnius terminus).

6. Finansų įstaigoms draudžiama išduoti anonimines indėlininkų knygeles, atidaryti anonimines sąskaitas ar sąskaitas akivaizdžiai fiktyviais vardais, taip pat atidaryti sąskaitas nepareikalavus kliento tapatybę patvirtinančių dokumentų arba kilus pagrįstam įtarimui, kad šiuose dokumentuose įrašyti duomenys yra netikri ar suklastoti.

20 straipsnis. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai pateiktos informacijos apsauga

1. Šiame įstatyme nurodyta informacija, kurią gauna Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, negali būti skelbiama ar perduodama kitoms valstybės valdymo, kontrolės ar teisėsaugos institucijoms, kitiems asmenims, išskyrus šio ir kitų įstatymų nustatytus atvejus.

2. Asmenys, pažeidę šiame įstatyme nurodytos informacijos saugojimo ir naudojimo tvarką, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

3. Šio įstatymo 4 straipsnio 1–10 dalyse nurodytoms institucijoms, jų darbuotojams, finansų įstaigoms ir jų darbuotojams, kitiems subjektams ir jų darbuotojams draudžiama pranešti klientui ar kitiems asmenims, kad informacija apie kliento atliekamas pinigines operacijas arba sudaromus sandorius, arba dėl jų atliekamą tyrimą pateikta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Šioje dalyje nustatytas draudimas netaikomas advokatams ir advokatų padėjėjams, kai jie siekia įtikinti klientą neužsiimti neteisėta veikla.

4. Šio straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas nedraudžia:

1) keistis informacija tarp kredito įstaigų, draudimo įmonių ir draudimo brokerių įmonių ir investicinių kintamojo kapitalo bendrovių, registruotų Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje, taip pat registruotų trečiųjų valstybių teritorijoje, kuriose galioja šiam įstatymui lygiaverčiai reikalavimai, jeigu jie priklauso vienai grupei, sudarytai iš pagrindinės įmonės, jos pavaldžiųjų įmonių ir įmonių, kuriose pagrindinė įmonė arba jai pavaldžios įmonės turi kapitalo dalį, taip pat įmonės, sudarančios konsoliduotą finansinę atskaitomybę ir metinę konsoliduotą finansinę atskaitomybę;

2) keistis informacija tarp auditorių, buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančių įmonių, notarų ir teisę atlikti notarinius veiksmus turinčių asmenų bei advokatų ir advokatų padėjėjų, registruotų Europos Sąjungos valstybių narių teritorijoje, taip pat registruotų trečiųjų valstybių teritorijoje, kuriose galioja šiam įstatymui lygiaverčiai reikalavimai, jei minėti subjektai vykdo savo profesinę veiklą kaip vienas juridinis asmuo ar kaip keli asmenys, turintys bendrus savininkus ir vadovybę, arba kaip keli asmenys, kurių veiklai taikoma bendra kontrolė;

3) keistis informacija tarp finansų įstaigų, auditorių, buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančių įmonių, notarų ir teisę atlikti notarinius veiksmus turinčių asmenų bei advokatų ir advokatų padėjėjų tokiais atvejais, kurie yra susiję su tuo pačiu klientu ir tuo pačiu sandoriu, apimančiu du arba daugiau iš minėtų subjektų, jeigu jie yra registruoti Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje ar trečiosios valstybės teritorijoje, kurioje galioja šiam įstatymui lygiaverčiai reikalavimai, ir jeigu jie priklauso tos pačios kategorijos profesijai ir turi lygiavertes profesinės paslapties ir asmens duomenų saugojimo pareigas.

5. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais keistis informacija leidžiama tik siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui.

6. Šio straipsnio 4 dalyje nustatytos išimtys dėl informacijos perdavimo negalioja, jei dėl to yra priimtas atskiras Europos Komisijos sprendimas dėl finansų įstaigų ir kitų subjektų, kuriems taikomas šis įstatymas, bei finansų įstaigų ir kitų subjektų iš Europos Sąjungos valstybių narių ar susijusios trečiosios valstybės.

7. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais, kai keičiantis informacija su subjektais, registruotais trečiosiose valstybėse, šiems subjektams teikiami asmens duomenys, asmens duomenų teikimas turi atitikti Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo reikalavimus.

8. Draudžiama keistis informacija su finansų įstaigomis ir kitais subjektais, institucijomis ir kitais asmenimis iš trečiosios valstybės, jei dėl to yra priimtas atskiras Europos Komisijos sprendimas.

9. Šiame įstatyme nurodytos informacijos pateikimas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai nelaikomas pramoninės, komercinės ar banko paslapties atskleidimu.

21 straipsnis. Kliento, atliekančio pinigines operacijas ir sandorius, jo atstovo ir naudos gavėjo fizinio asmens duomenų apimtis

1. Kliento, atliekančio pinigines operacijas ir sandorius, jo atstovo ir naudos gavėjo fizinio asmens duomenis sudaro:

1) vardas;

2) pavardė;

3) asmens kodas arba kita unikali simbolių seka, skirta asmeniui identifikuoti;

4) kiti šiame įstatyme nurodytais atvejais Vyriausybės nustatyti duomenys.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti duomenys šio įstatymo nurodytais atvejais pateikiami ir tvarkomi:

1) pranešant ar teikiant informaciją Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai;

2) finansų įstaigoms ir kitiems subjektams nustatant kliento ir naudos gavėjo tapatybę;

3) finansų įstaigoms ir kitiems subjektams gaunant informaciją iš trečiųjų šalių šio įstatymo 13 straipsnyje nustatytais atvejais;

4) finansų įstaigoms ir kitiems subjektams tvarkant informaciją šio įstatymo 16 straipsnyje nustatytais atvejais.

KETVIRTASIS SKIRSNIS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

22 straipsnis. Piniginis vienetas

Šiame įstatyme nurodyti dydžiai eurais yra išreiškiami litais ar kita valiuta pagal Lietuvos banko skelbiamą oficialų euro ir lito santykį ar oficialų kitos valiutos ir euro santykį.

23 straipsnis. Informacijos pateikimas kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms ir Europos Komisijai

1. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija informuoja Europos Komisiją apie šio įstatymo taikymą šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalies 3 ir 9 punktuose nurodytiems subjektams.

2. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija informuoja kitas Europos Sąjungos valstybes nares ir Europos Komisiją apie atvejus, kai:

1) trečioji valstybė tenkina šio įstatymo 2 straipsnio 19 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus;

2) trečioji valstybė tenkina šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2, 7 ir 8 punktuose nustatytus reikalavimus;

3) trečiosios valstybės teisės aktai neleidžia taikyti šio įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų;

4) trečioji valstybė tenkina šio įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytus reikalavimus.

24 straipsnis. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų veiksmų apskundimas

Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų veiksmai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka.

25 straipsnis. Žalos atlyginimo tvarka

Žala, atsiradusi dėl neteisėtų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos pareigūnų, einančių tarnybines pareigas, veiksmų, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka.

26 straipsnis. Atsakomybė

Pareigūnai ir asmenys, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS

Lietuvos Respublikos

pinigų plovimo ir teroristų

finansavimo prevencijos įstatymo

priedas

ĮGYVENDINAMI EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAI

1. 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1889/2005 dėl grynųjų pinigų, įvežamų į Bendriją ir išvežamų iš jos, kontrolės (OL 2005, L 309, p. 9).

2. 2005 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/60/EB dėl finansų sistemos apsaugos nuo jos panaudojimo pinigų plovimui ir teroristų finansavimui (OL 2005, L 309, p. 15).

3. 2006 m. rugpjūčio 1 d. Komisijos direktyva 2006/70/EB, nustatanti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/60/EB įgyvendinimo priemones, susijusias su politikoje dalyvaujančių asmenų apibrėžimu, ir supaprastinto deramo klientų tikrinimo procedūroms taikomus techninius kriterijus bei išimtis, suteikiamas dėl to, kad finansine veikla verčiamasi retai arba labai ribotai (OL 2006, L 214, p. 29).

4. 2006 m. lapkričio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1781/2006 dėl mokėtojo informacijos, pateikiamos pervedant lėšas (OL 2006, L 345, p. 1).

5. 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičianti direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinanti Direktyvą 97/5/EB (OL 2007 L 319, p. 1).

Priedo pakeitimas:

Nr. XI-559, 2009-12-10, Žin., 2009, Nr. 153-6897 (2009-12-28)

Mokėjimų įstatymas

Friday, January 15th, 2010

LIETUVOS RESPUBLIKOS

MOKĖJIMŲ

ĮSTATYMAS

1999 m. spalio 28 d. Nr. VIII-1370
Vilnius

Nauja įstatymo redakcija nuo 2009 m. gruodžio 28 d.:

Nr. XI-550, 2009-12-10, Žin., 2009, Nr. 153-6888 (2009-12-28)

Pastaba. Mokėjimo paslaugų teikėjų, kurie teikė mokėjimo paslaugas iki šio įstatymo įsigaliojimo, veikla, susijusi su mokėjimo paslaugų teikimu, turi atitikti visus šio įstatymo (Nr. XI-550) 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo reikalavimus ne vėliau kaip iki 2010 m. kovo 15 d.

I SKYRIUS

BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1. Šis įstatymas reglamentuoja mokėjimo paslaugų teikėjų veiklą ir atsakomybę, mokėjimo paslaugas, jų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų teises ir pareigas, susijusias su mokėjimo paslaugomis, kai mokėjimo paslaugų teikimas yra verslas.

2. Šio įstatymo nuostatos suderintos su Europos Sąjungos teisės aktu, nurodytu Įstatymo priede.

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Bendroji mokėjimo paslaugų sutartis (toliau – bendroji sutartis) – sutartis, kuria reglamentuojamas atskirų ir paskesnių mokėjimo operacijų vykdymas ir kurioje gali būti nustatyta pareiga atidaryti mokėjimo sąskaitą ir jos atidarymo sąlygos.

2. Buveinės valstybė narė – valstybė narė, kurioje yra registruota mokėjimo paslaugų teikėjo buveinė. Jei kitoje valstybėje narėje įsteigtas mokėjimo paslaugų teikėjas pagal tos valstybės narės teisę neturi registruotos buveinės, – valstybė narė, kurioje yra mokėjimo paslaugų teikėjo buveinė.

3. Darbo diena – mokėjimo paslaugų teikėjo nustatyta diena, kurią mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas arba gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas, dalyvaujantis vykdant mokėjimo operaciją, dirba vykdydamas mokėjimo operacijai atlikti būtiną veiklą.

4. Elektroniniai pinigai – išleidžiami gavus lėšų pinigai, išreikšti kaip reikalavimas jų emitentui ir atitinkantys šiuos požymius:

1) yra laikomi elektroninėse ar magnetinėse laikmenose kaip piniginė vertė;

2) vykdant mokėjimo operacijas priimami asmenų, kurie nėra tų elektroninių pinigų emitentai.

5. Gavėjas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris gauna mokėjimo operacijos lėšas.

6. Grupė – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos įmonių, priklausančių finansų konglomeratui, papildomos priežiūros įstatyme.

7. Įskaitymo arba nurašymo data (toliau – įskaitymo data arba nurašymo data) – data, kurią naudoja mokėjimo paslaugų teikėjas apskaičiuodamas palūkanas už lėšas, įskaitomas į mokėjimo sąskaitą arba nurašomas iš jos.

8. Komisinis atlyginimas – mokėjimo paslaugų teikėjo imamas atlyginimas už mokėjimo operaciją ir (ar) su ja susijusias paslaugas.

9. Kredito įstaiga – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme.

10. Kredito pervedimas – mokėjimo paslauga, kai mokėtojo iniciatyva lėšos pervedamos į gavėjo mokėjimo sąskaitą.

11. Lėšos – grynieji pinigai (banknotai ir monetos), pinigai sąskaitoje ir elektroniniai pinigai.

12. Mokėjimo įstaiga – Lietuvos Respublikos mokėjimo įstaigų įstatyme apibrėžta mokėjimo įstaiga ir kitos valstybės narės mokėjimo įstaiga.

13. Mokėjimo nurodymas – mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją.

14. Mokėjimo operacija – mokėtojo arba gavėjo inicijuotas lėšų įmokėjimas, pervedimas arba išėmimas neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis grindžiama operacija.

15. Mokėjimo operacijos autentiškumo patvirtinimas (toliau – autentiškumo patvirtinimas) – procedūra, kurią atlikdamas mokėjimo paslaugų teikėjas tikrina mokėjimo priemonės, įskaitant jos personalizuotus saugumo požymius, naudojimą.

16. Mokėjimo paslauga – bet kuri šio įstatymo 5 straipsnyje nurodyta paslauga.

17. Mokėjimo paslaugų teikėjai – šio įstatymo 6 straipsnyje nurodyti subjektai, kurie teikia šio įstatymo 5 straipsnyje nustatytas mokėjimo paslaugas.

18. Mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėjimo paslaugų vartotojo susitarimas (toliau – susitarimas) – rašytine ar kita forma sudarytas šalių susitarimas, nustatytas bendrojoje mokėjimo paslaugų sutartyje, vienkartinio mokėjimo sutartyje, mokėjimo paslaugų teikėjo nustatytose mokėjimo paslaugų teikimo sąlygose arba kituose dokumentuose, įpareigojančiuose mokėjimo paslaugų teikėją ir kitą susitariančią šalį.

19. Mokėjimo paslaugų vartotojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslaugomis kaip mokėtojas ir (arba) gavėjas.

20. Mokėjimo priemonė – personalizuota priemonė ir (arba) tam tikros procedūros, dėl kurių susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas ir kurias mokėjimo paslaugų vartotojas naudoja mokėjimo nurodymui inicijuoti.

21. Mokėjimo sąskaita – vieno ar kelių mokėjimo paslaugų vartotojų vardu atidaryta sąskaita, naudojama mokėjimo operacijoms vykdyti.

22. Mokėjimo sistema – lėšų pervedimo sistema, kuri tvarkoma pagal bendras tos sistemos taisykles ir kuriai nustatyta standartizuota mokėjimo operacijų apdorojimo, tarpuskaitos ir (arba) atsiskaitymų tvarka.

23. Mokėtojas – fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi mokėjimo sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos arba, nesant mokėjimo sąskaitos, fizinis arba juridinis asmuo, kuris pateikia mokėjimo nurodymą.

24. Nuotolinio ryšio priemonė – priemonė, kurią galima naudoti mokėjimo paslaugų sutarčiai per atstumą sudaryti, kai mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas sudarydami sutartį kartu fiziškai nedalyvauja.

25. Pagrindinė palūkanų norma – palūkanų norma, kurią nurodo abiem mokėjimo paslaugų sutarties šalims viešai prieinamas šaltinis ir pagal kurią apskaičiuojama palūkanų suma.

26. Pagrindinis valiutos keitimo kursas – valiutos keitimo kursas, kurį nurodo mokėjimo paslaugų teikėjas arba skelbia viešai prieinamas šaltinis ir pagal kurį keičiama valiuta.

27. Patvarioji laikmena – laikmena, kurioje asmeniškai mokėjimo paslaugų vartotojui skirta informacija saugoma taip, kad su ta informacija būtų galima susipažinti informacijos paskirtį atitinkančiu laikotarpiu ir iš kurios laikoma informacija atgaminama jos nepakeičiant.

28. Pinigų perlaida – mokėjimo paslauga, kai lėšos gaunamos iš mokėtojo, neatidarant mokėjimo sąskaitos mokėtojo arba gavėjo vardu, tam, kad tam tikra suma būtų pervesta gavėjui ar gavėjo vardu veikiančiam mokėjimo paslaugų teikėjui, ir (ar) kai tokios lėšos gaunamos gavėjo vardu ir tampa jam prieinamos.

29. Priimančioji valstybė narė – valstybė narė, kuri nėra buveinės valstybė narė ir kurioje mokėjimo paslaugų teikėjas yra įsteigęs filialą, turi tarpininką arba teikia mokėjimo paslaugas nesteigdamas filialo.

30. Tiesioginis debetas – mokėjimo paslauga, kurią teikiant lėšos nurašomos iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos, kai mokėjimo operaciją inicijuoja gavėjas, remdamasis gavėjui, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui arba mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui duotu mokėtojo sutikimu.

31. Unikalus identifikatorius – raidžių, skaičių ar simbolių derinys, kurį mokėjimo paslaugų teikėjas suteikia mokėjimo paslaugų vartotojui ir pagal kurį vienareikšmiškai atpažįstamas mokėjimo operacijoje dalyvaujantis mokėjimo paslaugų vartotojas ir (arba) mokėjimo operacijoje naudojama jo mokėjimo sąskaita.

32. Užsienio valstybė – valstybė ne Europos Sąjungos valstybė narė ir ne Europos ekonominės erdvės valstybė.

33. Valstybė narė – Europos Sąjungos valstybė narė, taip pat Europos ekonominės erdvės valstybė.

34. Vartotojas – fizinis asmuo, kuris pagal mokėjimo paslaugų sutartis, kurioms taikomas šis įstatymas, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo verslu ar profesine veikla.

35. Vienkartinio mokėjimo sutartis – sutartis, kuria reglamentuojamas vienkartinių mokėjimo operacijų vykdymas. Vienkartinėms mokėjimo operacijoms vykdyti nesudaroma bendroji sutartis.

3 straipsnis. Įstatymo taikymo sritis

1. Šis įstatymas taikomas Lietuvos Respublikoje, į kitas valstybes nares, užsienio valstybes arba iš jų vykdomoms mokėjimo operacijoms.

2. Mokėjimo paslaugų teikėjai ir mokėjimo paslaugų vartotojai gali susitarti visai ar iš dalies netaikyti šio įstatymo nuostatų mokėjimo operacijoms užsienio valstybių valiutomis, taip pat gali susitarti netaikyti šio įstatymo nuostatų, išskyrus šio įstatymo 39 straipsnį, mokėjimo operacijoms valstybių narių valiutomis, vykdomoms į užsienio valstybes arba iš jų.

3. Mokėjimo paslaugų teikėjai ir mokėjimo paslaugų vartotojai, išskyrus vartotojus, mokėjimo operacijoms valstybių narių valiutomis, vykdomoms Lietuvos Respublikoje, į kitas valstybes nares arba iš jų, gali susitarti netaikyti visų ar dalies šio įstatymo III skyriaus nuostatų, taip pat visai ar iš dalies netaikyti šio įstatymo 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose, 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 23 straipsnio 3 dalyje, 28, 30, 31, 34 ir 41 straipsniuose nustatytų reikalavimų, taip pat gali susitarti dėl kito termino, negu nustatyta šio įstatymo 27 straipsnyje.

4. Šio įstatymo 29 ir 30 straipsniai netaikomi elektroniniams pinigams, jeigu mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas negali įšaldyti mokėjimo sąskaitos ar blokuoti mokėjimo priemonės.

5. Tais atvejais, kai taikomas ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas, vietoj jo 36 straipsnio 5–9 dalyse nustatytų informacijos reikalavimų, išskyrus 36 straipsnio 7 dalies 3–8 punktus, 36 straipsnio 8 dalies 1, 4 ir 5 punktus ir 36 straipsnio 9 dalies 2 punktą, taikomos šio įstatymo 10 ir 17 straipsnių nuostatos.

6. Šio įstatymo nuostatos, susijusios su vartotojams teikiamais kreditais, taikomos tiek, kiek kiti įstatymai, reglamentuojantys vartotojams teikiamus kreditus, nenustato kitaip.

7. Šis įstatymas netaikomas:

1) mokėjimo operacijoms, kurios atliekamos tik grynaisiais pinigais iš mokėtojo tiesiogiai gavėjui be tarpininkų;

2) mokėjimo operacijoms, kurios atliekamos iš mokėtojo gavėjui per prekybos agentą, kuris mokėtojo arba gavėjo vardu yra įgaliotas derėtis arba sudaryti prekių ar paslaugų pardavimo ar pirkimo sutartį;

3) profesionaliam banknotų ir monetų fiziniam transportavimui, įskaitant surinkimą, tvarkymą ir pristatymą;

4) neprofesionaliam grynųjų pinigų rinkimui ir pristatymui, užsiimant labdara arba vykdant veiklą, kuria nesiekiama pelno;

5) paslaugoms, kai, mokant už perkamas prekes ar paslaugas, prieš pat mokėjimo operacijos įvykdymą ir gavus aiškų mokėjimo paslaugų vartotojo prašymą, kaip mokėjimo operacijos dalį gavėjas suteikia mokėtojui grynųjų pinigų;

6) pinigų keitimo veiklai – grynųjų pinigų operacijoms, kai lėšos nelaikomos mokėjimo sąskaitoje;

7) mokėjimo operacijoms, vykdomoms pagal bet kurį iš šių mokėjimo paslaugų teikėją įpareigojančių popierinių dokumentų siekiant perduoti lėšas gavėjui: čekius, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos čekių įstatymas arba valstybių narių, kurios nėra 1931 m. Ženevos konvencijos dėl Vieningo čekių įstatymo šalys, teisės aktai; vekselius, kuriuos reglamentuoja Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas arba valstybių narių, kurios nėra 1930 m. birželio 7 d. Ženevos konvencijos dėl Vieningo įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo šalys, teisės aktai; pagrindimo dokumentus; kelionių čekius; pašto perlaidas, kaip jas apibrėžusi Pasaulinė pašto sąjunga;

8) mokėjimo operacijoms, vykdomoms mokėjimo arba vertybinių popierių atsiskaitymo sistemoje arba tarp atsiskaitymų tarpininkų, pagrindinių sandorio šalių, tarpuskaitos namų ir (arba) centrinių bankų, kitų sistemos dalyvių ir mokėjimo paslaugų teikėjų, išskyrus šio įstatymo 8 straipsnį, kuris taikomas šiame punkte nurodytoms mokėjimo operacijoms;

9) mokėjimo operacijoms, susijusioms su vertybinių popierių operacijų tvarkymu, įskaitant dividendų, pajamų ir kitų lėšų paskirstymą, arba vertybinių popierių išpirkimu ar pardavimu, kurias atlieka šios dalies 8 punkte nurodyti asmenys arba finansų maklerio įmonės, kredito įstaigos, kolektyvinio investavimo subjektai ar valdymo įmonės, teikiantys investicines paslaugas, ir kiti subjektai, kuriems leidžiama saugoti finansines priemones;

10) paslaugoms, kurias teikia techninių paslaugų teikėjai, užtikrinantys mokėjimo paslaugų teikimą, bet niekada negaunantys pervedamų lėšų, įskaitant duomenų tvarkymą ir saugojimą, patikėjimo ir privatumo apsaugos paslaugas, duomenų ir subjekto autentiškumo patvirtinimą, informacinių technologijų ir ryšių tinklo suteikimą, mokėjimo paslaugoms teikti naudojamų terminalų, prietaisų suteikimą ir techninę jų priežiūrą;

11) paslaugoms priemonėmis, kurias galima naudoti prekėms ar paslaugoms įsigyti tik jų išdavėjo naudojamose patalpose arba pagal komercinį susitarimą su išdavėju ribotame paslaugų teikėjų tinkle ar tik tam tikroms prekėms ar paslaugoms įsigyti;

12) mokėjimo operacijoms, kurios vykdomos naudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, skaitmeninius ar informacinių technologijų įrenginius, jeigu įsigytos prekės tiekiamos ar paslaugos teikiamos į telekomunikacijų galinius įrenginius, skaitmeninius ar informacinių technologijų įrenginius ir jomis naudojamasi juos pasitelkiant, tuo atveju, kai telekomunikacijų, skaitmeninių paslaugų ar informacinių technologijų operatorius veikia ne tik kaip tarpininkas tarp mokėjimo paslaugų vartotojo ir prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo;

13) mokėjimo operacijoms, vykdomoms tarp mokėjimo paslaugų teikėjų, jų tarpininkų ar filialų jų sąskaita;

14) mokėjimo operacijoms, vykdomoms tarp patronuojančios įmonės ir jos dukterinės įmonės arba tarp tos pačios patronuojančios įmonės dukterinių įmonių, netarpininkaujant mokėjimo paslaugų teikėjui, kuris nėra tai pačiai grupei priklausanti įmonė;

15) paslaugoms, susijusioms su grynųjų pinigų išdavimu iš bankomatų, kurias teikia paslaugų teikėjai, veikiantys vieno ar daugiau kortelių išdavėjų vardu ir nesantys bendrosios sutarties su mokėjimo paslaugų vartotoju, paimančiu pinigus iš mokėjimo sąskaitos, šalimi, tuo atveju, kai šie paslaugų teikėjai neteikia kitų mokėjimo paslaugų;

16) priverstiniam lėšų išieškojimui (nurašymui) teisės aktų nustatyta tvarka.

4 straipsnis. Išimtys dėl mažos vertės mokėjimo priemonių ir elektroninių pinigų

Kai mokėjimo priemonės pagal bendrąją sutartį yra susijusios tik su atskiromis mokėjimo operacijomis, kurios neviršija 30 eurų ekvivalento litais arba kurioms įvykdyti nustatytas 150 eurų ekvivalento litais išlaidų limitas, arba kurių elektroninėse laikmenose saugoma ne didesnė kaip 150 eurų ekvivalento litais suma bet kuriuo metu:

1) mokėjimo paslaugų teikėjas turi teisę mokėtojui pateikti tik informaciją apie pagrindines mokėjimo paslaugos savybes, įskaitant mokėjimo priemonės naudojimo instrukciją, atsakomybę, taikomą komisinį atlyginimą ir kitą svarbią informaciją, taip pat nurodyti, kur lengvai prieinamu būdu galima susipažinti su kitomis šio įstatymo 10 straipsnio 2–8 dalyse nustatytomis mokėjimo paslaugų teikimo sąlygomis;

2) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad iš mokėjimo paslaugų teikėjo nereikalaujama bendrosios sutarties sąlygų pakeitimų siūlyti raštu arba naudojant kitą patvariąją laikmeną;

3) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad, atlikęs mokėjimo operaciją, mokėjimo paslaugų teikėjas pateikia tik nuorodą arba sudaro sąlygas susipažinti su tokia nuoroda, pagal kurią mokėjimo paslaugų vartotojas gali nustatyti mokėjimo operaciją, jos sumą, taikytą komisinį atlyginimą, o kai tam pačiam gavėjui atliktos kelios tokios pat rūšies mokėjimo operacijos, – tik informaciją apie visą sumą ir komisinį atlyginimą už šias mokėjimo operacijas. Mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad iš mokėjimo paslaugų teikėjo nereikalaujama teikti šios informacijos arba sudaryti sąlygų su ja susipažinti, jeigu mokėjimo priemonė naudojama anonimiškai arba jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas dėl techninių priežasčių negali jos pateikti. Tačiau mokėjimo paslaugų teikėjas turi suteikti mokėtojui galimybę patikrinti laikomų lėšų sumą;

4) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 26 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai ir 30 straipsnio 3 ir 4 dalys jiems netaikomi, jei negalima mokėjimo priemonės blokuoti arba užkirsti kelią tolesniam jos naudojimui;

5) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad šio įstatymo 28, 29 straipsniai ir 30 straipsnio 1 ir 2 dalys jiems netaikomi, jeigu mokėjimo priemonė naudojama anonimiškai arba jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas negali įrodyti, kad mokėjimo operacija buvo autorizuota dėl specifinių mokėjimo priemonės savybių;

6) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad mokėjimo paslaugų teikėjas nepraneštų mokėjimo paslaugų vartotojui apie atsisakymą vykdyti mokėjimo nurodymą, jeigu akivaizdu, kad mokėjimo nurodymas nebus įvykdytas;

7) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad mokėtojas negali atšaukti mokėjimo nurodymo po to, kai mokėjimo nurodymas perduotas arba sutikimas atlikti mokėjimo operaciją duotas gavėjui;

8) mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti, kad bus taikomi kiti mokėjimo operacijos įvykdymo terminai, negu nustatyti šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose.

II skyrius

Mokėjimo paslaugos ir MOKĖJIMO PASLAUGŲ teikėjai

5 straipsnis. Mokėjimo paslaugos

Mokėjimo paslaugas sudaro:

1) paslaugos, kurias teikiant sudaromos sąlygos grynuosius pinigus įmokėti į mokėjimo sąskaitą, ir visos su mokėjimo sąskaitos tvarkymu susijusios operacijos;

2) paslaugos, kurias teikiant sudaromos sąlygos grynuosius pinigus išimti iš mokėjimo sąskaitos, ir visos su mokėjimo sąskaitos tvarkymu susijusios operacijos;

3) mokėjimo operacijos, įskaitant lėšų, esančių mokėjimo sąskaitoje, atidarytoje mokėjimo paslaugų vartotojo mokėjimo paslaugų teikėjo arba kito mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, pervedimą: tiesioginio debeto pervedimai, įskaitant vienkartinius tiesioginio debeto pervedimus, mokėjimo operacijos naudojantis mokėjimo kortele arba panašia priemone ir (arba) kredito pervedimai, įskaitant periodinius pervedimus;

4) mokėjimo operacijos, kai mokėjimo paslaugų vartotojui lėšos suteiktos pagal kredito liniją: tiesioginio debeto pervedimai, įskaitant vienkartinius tiesioginio debeto pervedimus, mokėjimo operacijos naudojantis mokėjimo kortele arba panašia priemone ir (arba) kredito pervedimai, įskaitant periodinius pervedimus;

5) mokėjimo priemonių išdavimas ir (arba) priėmimas;

6) pinigų perlaidos;

7) mokėjimo operacijos, kai mokėtojo sutikimas vykdyti mokėjimo operaciją duodamas naudojant telekomunikacijų galinį įrenginį, skaitmeninį ar informacinių technologijų įrenginį ir mokėjimas atliekamas telekomunikacijų tinklo arba informacinių technologijų sistemos operatoriui, kuris yra tik tarpininkas tarp prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo ir mokėjimo paslaugų vartotojo.

6 straipsnis. Mokėjimo paslaugų teikėjai

Mokėjimo paslaugų teikėjai yra:

1) kredito įstaigos;

2) mokėjimo įstaigos;

3) pašto pinigų persiuntimo sistemų (žiro) įstaigos, įstatymų nustatyta tvarka turinčios teisę teikti mokėjimo paslaugas;

4) Europos centrinis bankas ir valstybių narių centriniai bankai, kai jie teikia mokėjimo paslaugas, nesusijusias su jų, kaip pinigų ar valstybės institucijų, funkcijomis;

5) valstybių narių valstybės, regionų ir savivaldybių institucijos, kai jos teikia mokėjimo paslaugas, nesusijusias su jų, kaip valstybės, regionų ar savivaldybių institucijų, funkcijomis.

7 straipsnis. Draudimas ne mokėjimo paslaugų teikėjams teikti mokėjimo paslaugas

1. Fiziniams arba juridiniams asmenims, kurie nėra mokėjimo paslaugų teikėjai, draudžiama teikti šio įstatymo 5 straipsnyje nustatytas mokėjimo paslaugas.

2. Šio įstatymo 6 straipsnio 3, 4 ir 5 punktuose nurodyti mokėjimo paslaugų teikėjai turi teisę teikti mokėjimo paslaugas be licencijos, suteikiančios teisę teikti mokėjimo paslaugas.

8 straipsnis. Teisė naudotis mokėjimo sistemomis

1. Teisę naudotis mokėjimo sistemomis turi visi licenciją turintys mokėjimo paslaugų teikėjai. Mokėjimo sistemų taisyklėse, reglamentuojančiose mokėjimo paslaugų teikėjų teisę naudotis mokėjimo sistemomis:

1) nustatyti naudojimosi mokėjimo sistemomis reikalavimai turi būti objektyvūs ir nešališki, kad nebūtų varžoma tam tikros mokėjimo paslaugų teikėjų grupės teisė naudotis mokėjimo sistemomis;

2) negali būti diskriminuojama viena mokėjimo paslaugų teikėjų grupė kitų mokėjimo paslaugų teikėjų atžvilgiu, numatant skirtingą teisę ir sąlygas naudotis mokėjimo sistemomis;

3) nustatyti naudojimosi mokėjimo sistemomis reikalavimai turi būti proporcingi ir juose negali būti nuostatų, varžančių mokėjimo paslaugų teikėjų teisę naudotis mokėjimo sistemomis daugiau, negu būtina apsisaugoti nuo konkrečių rizikų (pavyzdžiui, atsiskaitymo, operacinės, veiklos rizikos) ir užtikrinti mokėjimo sistemos finansinį ir veiklos stabilumą.

2. Mokėjimo sistemos taisyklėse mokėjimo paslaugų teikėjams, mokėjimo paslaugų vartotojams ar kitoms mokėjimo sistemoms negali būti nustatyta:

1) apribojimų veiksmingai dalyvauti kitose mokėjimo sistemose;

2) mokėjimo sistemų dalyvių teisių, pareigų ir teisių į turtą taisyklių, diskriminuojančių leidimą turinčius mokėjimo paslaugų teikėjus;

3) apribojimų remiantis mokėjimo paslaugų teikėjo teisine forma.

3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalys netaikomos:

1) Lietuvos Respublikos atsiskaitymų baigtinumo mokėjimo ir vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatyme nustatytoms mokėjimo sistemoms;

2) mokėjimo sistemoms, kuriose dalyvauja tik kapitalu susieti mokėjimo paslaugų teikėjai ir kiti subjektai, kai vienas iš susietų subjektų vykdo kito susieto subjekto kontrolę;

3) mokėjimo sistemoms, kai vienintelis mokėjimo paslaugų teikėjas, veikdamas atskirai ar kaip grupė, veikia arba gali veikti kaip mokėjimo paslaugų teikėjas mokėtojui ir gavėjui ir yra išimtinai atsakingas už sistemos valdymą ir kai tas mokėjimo paslaugų teikėjas duoda leidimą kitiems mokėjimo paslaugų teikėjams dalyvauti sistemoje, o pastarieji neturi teisės derėtis dėl dalyvavimo mokėjimo sistemoje įkainių, nors jie gali nustatyti savo komisinį atlyginimą, taikomą mokėtojui ir gavėjui.

9 straipsnis. Komisinio atlyginimo taikymo ypatumai

1. Mokėjimo paslaugų teikėjas negali iš mokėjimo paslaugų vartotojo imti komisinio atlyginimo už informacijos pateikimą pagal šio įstatymo III skyrių. Mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti dėl komisinio atlyginimo už mokėjimo paslaugų vartotojo prašymu teikiamą papildomą ar dažnesnį informavimą arba už informacijos perdavimą kitomis ryšio priemonėmis, negu nurodytos bendrojoje sutartyje. Tokiu atveju komisinis atlyginimas turi būti pagrįstas ir atitikti mokėjimo paslaugų teikėjo išlaidas.

2. Mokėjimo paslaugų teikėjas negali iš mokėjimo paslaugų vartotojo imti komisinio atlyginimo už informavimo pareigų vykdymą ar taisomąsias ir prevencines priemones pagal šio įstatymo IV, V ir VI skyrius, išskyrus atvejus, numatytus šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje, 34 straipsnio 4 dalyje ir 40 straipsnio 2 dalyje. Tokiais atvejais mokėjimo paslaugų vartotojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas turi susitarti dėl komisinio atlyginimo, kuris turi būti pagrįstas ir atitikti mokėjimo paslaugų teikėjo išlaidas.

3. Jeigu vykdant mokėjimo operaciją valiuta nėra keičiama, gavėjas moka jo mokėjimo paslaugų teikėjo nustatytą komisinį atlyginimą, o mokėtojas moka jo mokėjimo paslaugų teikėjo nustatytą komisinį atlyginimą.

4. Mokėjimo paslaugų teikėjas negali gavėjui trukdyti mokėtojui siūlyti nuolaidą, siekiančiam naudoti tam tikrą mokėjimo priemonę. Tačiau gavėjui draudžiama reikalauti iš mokėtojo atlyginimo už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą.

5. Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas negali imti komisinio atlyginimo už tai, kad kredito pervedimui įvykdyti mokėtojas pateikia mokėjimo paslaugų teikėjui grynuosius pinigus.

III SKYRIUS

Mokėjimo paslaugų TEIKIMO SĄLYGOS IR INFORMAVIMO REIKALAVIMAI

PIRMASIS SKIRSNIS

BENDROJI SUTARTIS

10 straipsnis. Mokėjimo paslaugų sąlygos

1. Iki bendrosios sutarties sudarymo arba prieš pateikdamas pasiūlymą sudaryti tokią sutartį, mokėjimo paslaugų teikėjas mokėjimo paslaugų vartotojui raštu arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną nurodo mokėjimo paslaugų teikimo sąlygas. Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygos mokėjimo paslaugų vartotojui turi būti pateikiamos prieš protingą laikotarpį, pakankamą susipažinti ir įvertinti pateiktą informaciją, iki mokėjimo paslaugų vartotojas taps įpareigotas laikytis mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų. Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygos išdėstomos lietuvių kalba, lengvai suprantamais žodžiais, aiškia ir suprantama forma. Šios sąlygos pateikiamos papildomai ir kita kalba, jei dėl to susitarė mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas.

2. Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygose apie mokėjimo paslaugų teikėją turi būti nurodyta:

1) mokėjimo paslaugų teikėjo pavadinimas, jo buveinės adresas ir jo filialo, įsteigto valstybėje narėje, kurioje siūloma mokėjimo paslauga, ar tarpininko adresas, taip pat kiti adresai, įskaitant elektroninio pašto adresą, kuriais galima susisiekti su mokėjimo paslaugų teikėju;

2) priežiūros institucijų ir mokėjimo paslaugų teikėjo buveinės valstybės narės viešojo mokėjimo įstaigų sąrašo ar kito atitinkamo valstybės ir (arba) žinybinio registro, kuriame įregistruota mokėjimo paslaugų teikėjo veiklos licencija, duomenys ir registracijos numeris arba lygiavertės atpažinties tame registre priemonės.

3. Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygose dėl mokėjimo paslaugų naudojimo turi būti nurodyta:

1) pagrindinės mokėjimo paslaugos savybės;

2) tiksli informacija arba unikalus identifikatorius, kuriuos turi nurodyti mokėjimo paslaugų vartotojas, kad mokėjimo nurodymas būtų tinkamai įvykdytas;

3) mokėtojo sutikimo įvykdyti mokėjimo operaciją davimo ir tokio sutikimo panaikinimo forma ir procedūra;

4) laikas, kada laikoma, kad mokėjimo paslaugų teikėjas gavo mokėjimo nurodymą, taip pat laikas, po kurio mokėjimo paslaugų teikėjo gautas mokėjimo nurodymas būtų laikomas gautu kitą mokėjimo paslaugų teikėjo darbo dieną (jei toks laikas nustatomas);

5) ilgiausia teikiamos mokėjimo paslaugos įvykdymo trukmė;

6) ar galima susitarti dėl mokėjimo operacijų, vykdomų pagal mokėjimo priemonę, išlaidų limito.

4. Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygose dėl komisinio atlyginimo, palūkanų normos ir valiutos keitimo kurso turi būti nurodyta:

1) mokėjimo paslaugų vartotojo mokėtinas komisinis atlyginimas ir kaip išskaidyta komisinio atlyginimo suma;

2) taikoma palūkanų norma ir valiutos keitimo kursas. Tuo atveju, jeigu būtų taikoma pagrindinė palūkanų norma ir pagrindinis valiutos keitimo kursas, turi būti nurodytas faktinių palūkanų apskaičiavimo metodas ir pagrindinės palūkanų normos ar pagrindinio valiutos keitimo kurso nustatymo data ir indeksas ar pagrindas;

3) kad bus nedelsiant taikoma pasikeitusi pagrindinė palūkanų norma ar pagrindinis valiutos keitimo kursas ir informuojama apie šiuos pasikeitimus. Tokia nuostata kartu su mokėjimo paslaugų teikimo sąlygomis nurodoma tik tada, jei mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas susitarė, kad pasikeitusi pagrindinė palūkanų norma ar pagrindinis valiutos keitimo kursas taikomi nedelsiant.

5. Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygose dėl bendravimo tarp mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėjimo paslaugų vartotojo turi būti nurodyta:

1) ryšio priemonės, įskaitant techninius reikalavimus atitinkančią mokėjimo paslaugų vartotojo įrangą, kurias mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas susitaria naudoti informacijai ar pranešimams perduoti;

2) informacijos teikimo arba sąlygų susipažinti su ja sudarymo būdas ir dažnumas;

3) kalba ar kelios kalbos, kuria (kuriomis) bus sudaroma bendroji sutartis ir siunčiami pranešimai;

4) mokėjimo paslaugų vartotojo teisė raštu arba naudojant kitą patvariąją laikmeną gauti informaciją apie bendrosios sutarties ir mokėjimo paslaugų teikimo sąlygas.

6. Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygose dėl apsaugos ir taisomųjų priemonių turi būti nurodyta:

1) veiksmai, kurių privalu imtis mokėjimo paslaugų vartotojui, kad būtų apsaugota mokėjimo priemonė, ir mokėjimo paslaugų teikėjo informavimo apie mokėjimo priemonės praradimą, vagystę arba neteisėtą įgijimą ar neautorizuotą jos naudojimą būdas;

2) sąlygos, kuriomis mokėjimo paslaugų teikėjas pasilieka teisę blokuoti mokėjimo priemonę, kaip tai nustatyta šio įstatymo 24 straipsnyje. Blokuoti mokėjimo priemonę galima tik tuo atveju, kai yra mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėjimo paslaugų vartotojo susitarimas;

3) mokėtojo atsakomybė už neautorizuotą mokėjimo priemonės naudojimą, įskaitant informavimą apie mokėtojui tenkančią nuostolių sumą;

4) kaip ir per kokį terminą mokėjimo paslaugų vartotojas turi pranešti mokėjimo paslaugų teikėjui apie neautorizuotą ar netinkamai įvykdytą mokėjimo operaciją, taip pat mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas;

5) mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už tinkamą mokėjimo operacijų įvykdymą;

6) gavėjo ar per gavėją inicijuotų mokėjimo operacijų sumų grąžinimo mokėtojui sąlygos.

7. Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygose dėl bendrosios sutarties pakeitimų ir nutraukimo turi būti nurodyta:

1) kad laikoma, jog mokėjimo paslaugų vartotojas sutinka su bendrosios sutarties sąlygų pakeitimais, jeigu jis iki siūlomos pakeitimų įsigaliojimo dienos mokėjimo paslaugų teikėjui nepraneša, kad su pakeitimais nesutinka. Tokia nuostata kartu su mokėjimo paslaugų teikimo sąlygomis nurodoma tik tada, jeigu šią nuostatą taikyti susitarė mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas;

2) bendrosios sutarties galiojimo terminas;

3) mokėjimo paslaugų vartotojo teisė nutraukti bendrąją sutartį ir bendrosios sutarties nutraukimo sąlygos.

8. Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygose dėl teisių gynimo turi būti nurodyta:

1) sutartinė nuostata dėl bendrajai sutarčiai taikytinos teisės ir (arba) jurisdikcijos;

2) ginčų sprendimo ir teisių gynimo ne teismo tvarka procedūros, kuriomis gali naudotis mokėjimo paslaugų vartotojas.

9. Jeigu bendroji sutartis mokėjimo paslaugų vartotojo prašymu sudaroma naudojant nuotolinio ryšio priemones, kuriomis mokėjimo paslaugų teikėjui nesudaroma galimybė laikytis šio straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų, mokėjimo paslaugų teikėjas įvykdo šias pareigas iš karto po bendrosios sutarties sudarymo.

10. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos taip pat gali būti įvykdytos pateikus bendrosios sutarties projektą, kuriame pateikiama šio straipsnio 2–8 dalyse nurodyta informacija.

11 straipsnis. Informacijos ir bendrųjų sutarties sąlygų prieinamumas

Esant sutartiniams santykiams, mokėjimo paslaugų vartotojas turi teisę bet kada, pateikęs prašymą, papildomai gauti informaciją apie bendrojoje sutartyje nustatytas sąlygas ir šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytą informaciją raštu ar naudojant kitą patvariąją laikmeną.

12 straipsnis. Bendrosios sutarties pakeitimai ir nutraukimas

1. Mokėjimo paslaugų teikėjas bendrosios sutarties ir (arba) šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytų sąlygų pakeitimus siūlo raštu arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną ne vėliau kaip likus šešiasdešimt kalendorinių dienų iki pakeitimų įsigaliojimo dienos. Kai taikomas šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas, mokėjimo paslaugų teikėjas bendrojoje sutartyje nustatytu būdu praneša mokėjimo paslaugų vartotojui, kad laikoma, jog mokėjimo paslaugų vartotojas sutinka su šiais pakeitimais, jeigu jis iki pakeitimų įsigaliojimo dienos mokėjimo paslaugų teikėjui nepraneša, kad su jais nesutinka. Šiuo atveju mokėjimo paslaugų teikėjas nurodo, kad mokėjimo paslaugų vartotojas turi teisę nedelsdamas ir nemokėdamas jokio komisinio atlyginimo nutraukti bendrąją sutartį iki dienos, kurią bus pradėti taikyti pakeitimai. Jeigu mokėjimo paslaugų vartotojas nepasinaudoja teise nutraukti bendrąją sutartį iki pakeitimų įsigaliojimo, laikoma, kad mokėjimo paslaugų vartotojas sutinka su bendrosios sutarties pakeitimais.

2. Palūkanų normos ar valiutos keitimo kurso pakeitimai taikomi nedelsiant ir be atskiro įspėjimo, jei taip numatyta bendrojoje sutartyje ir jei pakeitimai yra susiję su sutarta pagrindine palūkanų norma ar pagrindiniu valiutos keitimo kursu. Mokėjimo paslaugų vartotojas informuojamas raštu arba naudojant kitą patvariąją laikmeną apie bet kokį palūkanų normos pakeitimą kaip įmanoma greičiau, išskyrus atvejus, kai mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas susitaria dėl konkretaus informacijos pateikimo ar sąlygų su ja susipažinti sudarymo būdo ar dažnumo. Palūkanų normos ar valiutos keitimo kurso pakeitimai, kurie yra palankesni mokėjimo paslaugų vartotojui, gali būti taikomi be įspėjimo.

3. Mokėjimo operacijoms taikomos palūkanų normos ar valiutos keitimo kurso pakeitimai atliekami ir apskaičiuojami nešališkai, nediskriminuojant mokėjimo paslaugų vartotojų.

4. Mokėjimo paslaugų vartotojas gali nutraukti bendrąją sutartį bet kuriuo metu, išskyrus atvejus, kai mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas susitaria dėl įspėjimo pateikimo termino. Šis terminas negali būti ilgesnis negu trisdešimt kalendorių dienų iki bendrosios sutarties nutraukimo.

5. Mokėjimo paslaugų vartotojas, nutraukdamas ilgesniam negu 12 mėnesių ar neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, praėjus 12 mėnesių nuo sutarties sudarymo, nemoka jokio komisinio atlyginimo. Visais kitais atvejais komisinis atlyginimas už sutarties nutraukimą turi būti pagrįstas ir atitikti mokėjimo paslaugų teikėjo išlaidas.

6. Jeigu tai numatyta bendrojoje sutartyje, mokėjimo paslaugų teikėjas gali nutraukti neapibrėžtam terminui sudarytą bendrąją sutartį, pranešimą apie nutraukimą pateikdamas raštu arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną, ne vėliau kaip prieš šešiasdešimt kalendorinių dienų iki bendrosios sutarties nutraukimo.

7. Reguliariai už mokėjimo paslaugas imamą komisinį atlyginimą mokėjimo paslaugų vartotojas moka proporcingai iki bendrosios sutarties nutraukimo dienos. Jei komisinis atlyginimas buvo sumokėtas iš anksto, jis proporcingai grąžinamas.

13 straipsnis. Informacija prieš vykdant atskirą mokėjimo operaciją

Mokėjimo paslaugų teikėjas iki mokėtojo pagal bendrąją sutartį inicijuotos atskiros mokėjimo operacijos vykdymo pradžios mokėtojo prašymu privalo suteikti informaciją apie ilgiausią tos mokėjimo operacijos vykdymo laiką, mokėtiną komisinį atlyginimą ir kaip išskaidyta komisinio atlyginimo suma.

14 straipsnis. Mokėtojui teikiama informacija apie atskiras mokėjimo operacijas

1. Nurašęs atskiros mokėjimo operacijos sumą iš mokėtojo sąskaitos arba, kai mokėtojas nenaudoja mokėjimo sąskaitos, gavęs mokėjimo nurodymą, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas mokėtojui nedelsdamas raštu arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną:

1) pateikia informaciją, leidžiančią mokėtojui atpažinti kiekvieną mokėjimo operaciją ir su gavėju susijusią informaciją;

2) nurodo mokėjimo operacijos sumą valiuta, kuria suma nurašoma iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos arba mokėjimo nurodyme nurodyta valiuta;

3) nurodo komisinio atlyginimo už mokėjimo operaciją sumą ir kaip išskaidyta komisinio atlyginimo suma arba mokėtojo mokamas palūkanas;

4) nurodo mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo taikytą valiutos keitimo kursą ir mokėjimo operacijos sumą po valiutos keitimo, jeigu vykdant mokėjimo operaciją buvo keičiama valiuta;

5) nurodo nurašymo iš sąskaitos datą arba mokėjimo nurodymo gavimo datą.

2. Bendrojoje sutartyje gali būti nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija turi būti pateikta ar sąlygos su ja susipažinti sudaromos reguliariai, ne rečiau kaip kartą per mėnesį, ir sutartu būdu, kad mokėtojas galėtų saugoti ir atkurti nepakitusią informaciją.

Pastaba. 14 straipsnis pradedamas taikyti teikiant įmokų surinkimo paslaugą (kai mokėtojų sumokėtas lėšas surenka mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas ir perveda gavėjui vienu mokėjimu) nuo 2010 m. birželio 15 d.

15 straipsnis. Gavėjui teikiama informacija apie atskiras mokėjimo operacijas

1. Įvykdęs mokėjimo operaciją, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas gavėjui nedelsdamas raštu arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną:

1) pateikia informaciją, leidžiančią gavėjui atpažinti mokėjimo operaciją ir mokėtoją, taip pat kartu su mokėjimo operacija persiųstus duomenis;

2) nurodo mokėjimo operacijos sumą ta valiuta, kuria suma įskaitoma į gavėjo mokėjimo sąskaitą;

3) nurodo komisinio atlyginimo už mokėjimo operaciją sumą ir kaip išskaidyta komisinio atlyginimo suma arba gavėjo mokamas palūkanas;

4) nurodo gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo taikytą valiutos keitimo kursą ir mokėjimo operacijos sumą iki valiutos keitimo, jeigu vykdant mokėjimo operaciją buvo keičiama valiuta;

5) nurodo įskaitymo datą.

2. Bendrojoje sutartyje gali būti nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija turi būti pateikta arba sąlygos su ja susipažinti sudaromos reguliariai, ne rečiau kaip kartą per mėnesį, ir sutartu būdu, kad gavėjas galėtų saugoti ir atkurti nepakitusią informaciją.

Pastaba. 15 straipsnis pradedamas taikyti teikiant įmokų surinkimo paslaugą (kai mokėtojų sumokėtas lėšas surenka mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas ir perveda gavėjui vienu mokėjimu) nuo 2010 m. birželio 15 d.

ANTRASIS SKIRSNIS

VIENKARTINĖS MOKĖJIMO OPERACIJOS

16 straipsnis. Bendrosios informavimo reikalavimų sąlygos

Kai mokėjimo nurodymas įvykdyti vienkartinę mokėjimo operaciją perduodamas naudojant bendrojoje sutartyje numatytą mokėjimo priemonę, mokėjimo paslaugų teikėjas neprivalo pateikti tos informacijos arba sudaryti sąlygų susipažinti su ta informacija, kuri mokėjimo paslaugų vartotojui jau pateikta remiantis su kitu mokėjimo paslaugų teikėju sudaryta bendrąja sutartimi arba kuri jam bus pateikta pagal tą bendrąją sutartį.

17 straipsnis. Vienkartinių mokėjimo operacijų vykdymo sąlygos

1. Iki vienkartinio mokėjimo sutarties sudarymo arba prieš pateikdamas pasiūlymą sudaryti tokią sutartį, mokėjimo paslaugų teikėjas mokėjimo paslaugų vartotojui sudaro galimybę lengvai prieinamu būdu susipažinti su šių paslaugų teikimo sąlygomis. Mokėjimo paslaugų vartotojo prašymu mokėjimo paslaugų teikėjas vienkartinių mokėjimo operacijų vykdymo sąlygas nurodo raštu arba naudodamas kitą patvariąją laikmeną. Vienkartinių mokėjimo operacijų vykdymo sąlygos išdėstomos lietuvių kalba, lengvai suprantamais žodžiais, aiškia ir suprantama forma. Šios sąlygos pateikiamos papildomai ir kita kalba, jei dėl to susitarė mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas.

2. Vienkartinių mokėjimo operacijų vykdymo sąlygose turi būti nurodyta:

1) tiksli informacija arba unikalus identifikatorius, kuriuos turi nurodyti mokėjimo paslaugų vartotojas, kad mokėjimo nurodymas būtų tinkamai įvykdytas;

2) ilgiausia teikiamos mokėjimo paslaugos įvykdymo trukmė;

3) mokėjimo paslaugų vartotojo mokėtinas komisinis atlyginimas ir kaip išskaidyta komisinio atlyginimo suma;

4) taikytinas arba pagrindinis valiutos keitimo kursas, jei vykdant mokėjimo operaciją būtų keičiama valiuta;

5) kitos mokėjimo paslaugų teikėjo siūlomos šio įstatymo 10 straipsnyje nurodytos mokėjimo paslaugų teikimo sąlygos.

3. Jeigu vienkartinio mokėjimo sutartis mokėjimo paslaugų vartotojo prašymu sudaroma naudojant nuotolinio ryšio priemones, kuriomis mokėjimo paslaugų teikėjui nesudaroma galimybė laikytis šio straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų, mokėjimo paslaugų teikėjas įvykdo šias pareigas iš karto po vienkartinės mokėjimo operacijos įvykdymo.

4. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos taip pat gali būti įvykdytos pateikus vienkartinio mokėjimo sutarties projektą ar mokėjimo nurodymo ruošinį, kuriuose nurodomos mokėjimo paslaugų teikimo sąlygos.

18 straipsnis. Mokėtojui teikiama informacija po mokėjimo nurodymo gavimo

1. Gavęs mokėjimo nurodymą, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas mokėtojui nedelsdamas sudaro galimybę lengvai prieinamu būdu susipažinti su:

1) informacija, leidžiančia mokėtojui atpažinti mokėjimo operaciją, ir su gavėju susijusia informacija;

2) mokėjimo operacijos suma mokėjimo nurodyme nurodyta valiuta;

3) už mokėjimo operaciją mokėtojo mokamo komisinio atlyginimo suma ir kaip išskaidyta komisinio atlyginimo suma;

4) mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo taikytu valiutos keitimo kursu arba nuoroda į jį ir mokėjimo operacijos suma po valiutos keitimo, jeigu vykdant mokėjimo operaciją buvo keičiama valiuta;

5) mokėjimo nurodymo gavimo data.

2. Mokėtojo prašymu šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija jam turi būti pateikta raštu ar naudojant kitą patvariąją laikmeną.

Pastaba. 18 straipsnis pradedamas taikyti teikiant įmokų surinkimo paslaugą (kai mokėtojų sumokėtas lėšas surenka mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas ir perveda gavėjui vienu mokėjimu) nuo 2010 m. birželio 15 d.

19 straipsnis. Gavėjui teikiama informacija po mokėjimo operacijos įvykdymo

1. Po mokėjimo operacijos įvykdymo gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas gavėjui nedelsdamas sudaro galimybę lengvai prieinamu būdu susipažinti su:

1) informacija, leidžiančia gavėjui atpažinti mokėjimo operaciją ir mokėtoją, taip pat kartu su mokėjimo operacija persiųstais duomenimis;

2) mokėjimo operacijos suma ta valiuta, kuria lėšos suteikiamos gavėjui;

3) už mokėjimo operaciją gavėjo mokamo komisinio atlyginimo suma ir kaip išskaidyta komisinio atlyginimo suma;

4) gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo mokėjimo operacijai taikytu valiutos keitimo kursu ir mokėjimo operacijos suma iki valiutos keitimo, jeigu vykdant mokėjimo operaciją buvo keičiama valiuta;

5) įskaitymo data.

2. Gavėjo prašymu šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija jam turi būti pateikta raštu ar naudojant kitą patvariąją laikmeną.

TREČIASIS SKIRSNIS

INFORMACIJA APIE PAPILDOMĄ KOMISINĮ ATLYGINIMĄ IR NUOLAIDAS. VALIUTos keitimaS IR SU INFORMAVIMU SUSIJUSI ĮRODINĖJIMO PAREIGA

20 straipsnis. Informacija apie papildomą komisinį atlyginimą ir nuolaidas

1. Jeigu už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą gavėjas pasiūlo nuolaidą, jis mokėtoją apie tai turi informuoti iki mokėjimo operacijos pradžios.

2. Jeigu už tam tikros mokėjimo priemonės naudojimą mokėjimo paslaugų teikėjas ar trečioji šalis pareikalauja komisinio atlyginimo, jis arba ji mokėjimo paslaugų vartotoją apie tai turi informuoti iki mokėjimo operacijos pradžios.

21 straipsnis. Valiuta ir valiutos keitimas

1. Mokėjimai atliekami valiuta, dėl kurios susitarė šalys.

2. Jeigu valiutos keitimo paslauga siūloma iki mokėjimo operacijos pradžios ir jeigu ši paslauga siūloma pardavimo vietoje arba ją siūlo gavėjas, valiutos keitimo paslaugą siūlanti šalis mokėtojui turi nurodyti komisinį atlyginimą ir valiutos keitimo kursą, kuris taikomas keičiant mokėjimo operacijos valiutą. Valiutos keitimo paslauga šiuo pagrindu teikiama mokėtojo sutikimu.

22 straipsnis. Su informavimu susijusi įrodinėjimo pareiga

Kilus ginčui, mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad jis įvykdė šiame skyriuje nustatytus informavimo reikalavimus.

IV SKYRIUS

MOKĖJIMO OPERACIJŲ AUTORIZAVIMAS

23 straipsnis. Sutikimas įvykdyti mokėjimo operaciją ir sutikimo įvykdyti mokėjimo operaciją panaikinimas

1. Mokėjimo operacija laikoma autorizuota tik tada, kai mokėtojas duoda sutikimą ją įvykdyti. Mokėtojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi susitarti dėl sutikimo davimo formos ir tvarkos. Mokėtojas gali autorizuoti mokėjimo operaciją iki jos įvykdymo arba ją įvykdžius, jeigu taip susitarė mokėtojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas.

2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto sutikimo nėra, laikoma, kad mokėjimo operacija yra neautorizuota.

3. Mokėtojas bet kuriuo metu iki šio įstatymo 34 straipsnyje nustatyto neatšaukiamumo momento gali panaikinti sutikimą įvykdyti mokėjimo operaciją. Sutikimas įvykdyti kelias mokėjimo operacijas taip pat gali būti panaikintas, tokiu atveju visos būsimos mokėjimo operacijos laikomos neautorizuotomis.

24 straipsnis. Mokėjimo priemonės naudojimo ribojimas

1. Mokėtojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas gali susitarti dėl išlaidų limito mokėjimo operacijoms, jeigu sutikimas įvykdyti tas mokėjimo operacijas duodamas naudojant mokėjimo priemonę, kuriai galima nustatyti išlaidų limitą.

2. Mokėjimo paslaugų teikėjas gali pasilikti teisę blokuoti mokėjimo priemonę, jei dėl to yra susitarta bendrojoje sutartyje. Tokiu atveju mokėjimo priemonė gali būti blokuojama dėl objektyviai pagrįstų priežasčių, susijusių su mokėjimo priemonės saugumu, įtariamu neautorizuotu ar nesąžiningu mokėjimo priemonės naudojimu arba, jei naudojama mokėjimo priemonė su kredito linija, su labai padidėjusia rizika, kad mokėtojas gali negalėti įvykdyti savo mokėjimo įsipareigojimo.

3. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais mokėjimo paslaugų teikėjas sutartu būdu informuoja mokėtoją apie mokėjimo priemonės blokavimą ir blokavimo priežastis, jei įmanoma, iki blokuodamas mokėjimo priemonę ir ne vėliau kaip tuoj pat ją užblokavęs, išskyrus atvejus, kai tokia informacija susilpnintų saugumo priemones ar būtų draudžiama pagal kitus teisės aktus.

4. Mokėjimo paslaugų teikėjas panaikina mokėjimo priemonės blokavimą ar ją pakeičia nauja mokėjimo priemone, kai nebelieka mokėjimo priemonės blokavimo priežasčių.

25 straipsnis. Mokėjimo paslaugų vartotojo pareigos, susijusios su mokėjimo priemonėmis

1. Mokėjimo paslaugų vartotojas, turintis teisę naudotis mokėjimo priemone, turi šias pareigas:

1) naudotis mokėjimo priemone pagal mokėjimo priemonės išdavimą ir naudojimą reglamentuojančias sąlygas;

2) sužinojęs apie mokėjimo priemonės praradimą, vagystę arba neteisėtą įgijimą ar neautorizuotą jos naudojimą, nedelsdamas apie tai pranešti mokėjimo paslaugų teikėjui arba nurodytam subjektui.

2. Mokėjimo paslaugų vartotojas, gavęs mokėjimo priemonę, privalo imtis veiksmų, kad būtų apsaugoti mokėjimo priemonės personalizuoti saugumo požymiai.

26 straipsnis. Mokėjimo paslaugų teikėjo pareigos, susijusios su mokėjimo priemonėmis

1. Mokėjimo paslaugų teikėjas, išduodamas mokėjimo priemonę, turi šias pareigas:

1) užtikrinti, kad, be mokėjimo priemonės vartotojo, turinčio teisę naudoti mokėjimo priemonę, tos mokėjimo priemonės personalizuotais saugumo požymiais negalėtų naudotis kiti asmenys;

2) nesiųsti neužsakytos mokėjimo priemonės, išskyrus atvejus, kai mokėjimo paslaugų vartotojui anksčiau išduota mokėjimo priemonė turi būti pakeista;

3) užtikrinti, kad visada būtų prieinamos tinkamos priemonės, kuriomis naudodamasis mokėjimo paslaugų vartotojas galėtų pateikti šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pranešimą, ar pareikalauti, kad mokėjimo priemonės blokavimas būtų panaikintas, kai nebelieka mokėjimo priemonės blokavimo priežasčių. Mokėjimo paslaugų vartotojo prašymu mokėjimo paslaugų teikėjas turi suteikti mokėjimo paslaugų vartotojui priemones, kuriomis per 18 mėnesių nuo pranešimo pateikimo jis gali įrodyti, kad yra pateikęs tokį pranešimą;

4) užkirsti kelią mokėjimo priemonės naudojimui, kai mokėjimo paslaugų vartotojas pateikė pranešimą šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka.

2. Mokėjimo paslaugų teikėjas atsako už mokėjimo priemonės ir mokėjimo priemonės personalizuotų saugumo požymių siuntimą mokėtojui.

27 straipsnis. Pranešimas apie neautorizuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas

1. Mokėjimo paslaugų teikėjas grąžina nurašytas lėšas mokėjimo paslaugų vartotojui tik tuo atveju, jei mokėjimo paslaugų vartotojas, sužinojęs apie neautorizuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas, dėl kurių šio įstatymo nustatyta tvarka gali būti pateikiami reikalavimai, praneša savo mokėjimo paslaugų teikėjui nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 13 mėnesių nuo nurašymo iš sąskaitos dienos.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas netaikomas, kai mokėjimo paslaugų teikėjas nepateikė informacijos mokėjimo paslaugų vartotojui apie neautorizuotą ar netinkamai įvykdytą mokėjimo operaciją ar nesudarė sąlygų su ja susipažinti šio įstatymo nustatyta tvarka.

28 straipsnis. Mokėjimo operacijų autentiškumo patvirtinimo ir įvykdymo įrodymas

1. Jeigu mokėjimo paslaugų vartotojas neigia autorizavęs mokėjimo operaciją, kuri buvo įvykdyta, ar teigia, kad mokėjimo operacija buvo įvykdyta netinkamai, jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota, įrašyta į sąskaitas ir jos nepaveikė techniniai arba kiti trikdžiai.

2. Kai mokėjimo paslaugų vartotojas neigia autorizavęs mokėjimo operaciją, kuri yra įvykdyta, mokėjimo paslaugų teikėjo užregistruotas mokėjimo priemonės naudojimas nebūtinai yra pakankamas įrodymas, kad mokėtojas autorizavo mokėjimo operaciją ar veikė nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdė vienos ar kelių šio įstatymo 25 straipsnyje nustatytų pareigų.

29 straipsnis. Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už neautorizuotas mokėjimo operacijas

Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas mokėtojui sugrąžina neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą ir atkuria mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu neautorizuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnyje nustatytus atvejus.

30 straipsnis. Mokėtojo atsakomybė už neautorizuotą mokėjimo priemonės naudojimą

1. Mokėtojui tenka dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai iki 150 eurų ekvivalento litais, kai tie nuostoliai patirti dėl:

1) prarastos ar pavogtos mokėjimo priemonės panaudojimo;

2) neteisėto mokėjimo priemonės įgijimo, jei mokėtojas neapsaugojo personalizuotų saugumo požymių.

2. Mokėtojui tenka visi dėl neautorizuotų mokėjimo operacijų atsiradę nuostoliai, jei mokėtojas juos patyrė veikdamas nesąžiningai arba dėl didelio neatsargumo ar tyčios neįvykdęs vienos ar kelių šio įstatymo 25 straipsnyje nustatytų pareigų. Šiais atvejais šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos.

3. Mokėtojas neturi patirti jokių nuostolių dėl prarastos, pavogtos ar neteisėtai įgytos mokėjimo priemonės po to, kai pateikia šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pranešimą, išskyrus atvejus, kai mokėtojas veikė nesąžiningai.

4. Jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas nesudaro sąlygų bet kuriuo metu pranešti apie prarastą, pavogtą arba neteisėtai įgytą mokėjimo priemonę, nuostoliai, atsiradę dėl mokėjimo priemonės neautorizuoto naudojimo, tenka mokėjimo paslaugų teikėjui, išskyrus atvejus, kai mokėtojas veikė nesąžiningai.

31 straipsnis. Gavėjo ar per gavėją inicijuotų mokėjimo operacijų sumų grąžinimas

1. Mokėtojas iš savo mokėjimo paslaugų teikėjo turi teisę atgauti visą gavėjo ar per gavėją inicijuotos autorizuotos ir jau įvykdytos mokėjimo operacijos sumą, jeigu tenkinamos šios sąlygos:

1) autorizuojant mokėjimo operaciją nebuvo nurodyta tiksli mokėjimo operacijos suma;

2) mokėjimo operacijos suma yra didesnė už sumą, kurios pagrįstai galėjo tikėtis mokėtojas, atsižvelgdamas į savo ankstesnes išlaidas, bendrosios sutarties sąlygas ir kitas aplinkybes, išskyrus aplinkybes, susijusias su valiutos keitimu, kai vykdant mokėjimo operaciją buvo taikomas valiutos keitimo kursas, dėl kurio mokėtojas susitarė su savo mokėjimo paslaugų teikėju šio įstatymo nustatyta tvarka.

2. Mokėjimo paslaugų teikėjo prašymu mokėtojas pateikia duomenis apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas.

3. Mokėtojas su mokėjimo paslaugų teikėju bendrojoje sutartyje gali susitarti, kad esant tiesioginiam debetui mokėtojas iš savo mokėjimo paslaugų teikėjo turi teisę atgauti sumas ir nesant šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

4. Mokėtojas ir mokėjimo paslaugų teikėjas bendrojoje sutartyje gali susitarti, kad mokėtojas neturi teisės į gavėjo ar per gavėją inicijuotų mokėjimo operacijų sumų grąžinimą, jei mokėtojas davė sutikimą įvykdyti mokėjimo operaciją tiesiogiai savo mokėjimo paslaugų teikėjui ir mokėjimo paslaugų teikėjas arba gavėjas mokėtojui sutartu būdu pateikė informaciją apie būsimą mokėjimo operaciją ar sudarė sąlygas su ja susipažinti ne mažiau kaip prieš keturias savaites iki numatyto mokėjimo operacijos įvykdymo.

5. Mokėtojas turi teisę prašyti mokėjimo paslaugų teikėjo grąžinti gavėjo ar per gavėją inicijuotos autorizuotos mokėjimo operacijos sumą per aštuonias savaites nuo dienos, kai lėšos buvo nurašytos iš sąskaitos.

6. Mokėjimo paslaugų teikėjas, gavęs prašymą grąžinti mokėjimo operacijos sumą, per dešimt darbo dienų grąžina visą sumą arba nurodo priežastis, dėl kurių jis atsisako ją grąžinti, o jei mokėtojas yra vartotojas, – ir tokio atsisakymo apskundimo tvarką. Sudarius šio straipsnio 3 dalyje nurodytą susitarimą, mokėjimo paslaugų teikėjas neturi teisės atsisakyti grąžinti mokėjimo operacijos sumą.

V SKYRIUS

MOKĖJIMO OPERACIJŲ VYKDYMAS

32 straipsnis. Mokėjimo nurodymo gavimo momentas

1. Mokėjimo nurodymo gavimo momentu laikomas momentas, kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas gauna mokėjimo nurodymą, tiesiogiai perduotą mokėtojo arba netiesiogiai gautą iš gavėjo ar per gavėją. Jeigu mokėjimo nurodymo gavimo momentas nėra mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo darbo diena, laikoma, kad mokėjimo nurodymas gautas kitą darbo dieną. Mokėjimo paslaugų teikėjas gali nustatyti laiką baigiantis darbo dienai, po kurio bet kuris gautas mokėjimo nurodymas laikomas gautu kitą darbo dieną.

2. Mokėjimo nurodymą inicijuojantis mokėjimo paslaugų vartotojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas gali susitarti, kad mokėjimo nurodymas būtų pradėtas vykdyti konkrečią dieną ar tam tikro laikotarpio pabaigoje arba dieną, kai mokėtojas pateikia lėšas savo mokėjimo paslaugų teikėjui. Tokiu atveju laikoma, kad mokėjimo nurodymo gavimo momentas yra tą sutartą dieną. Jeigu sutarta diena nėra mokėjimo paslaugų teikėjo darbo diena, laikoma, kad mokėjimo nurodymas gautas kitą darbo dieną.

33 straipsnis. Atsisakymas vykdyti mokėjimo nurodymą

1. Jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas atsisako vykdyti mokėjimo nurodymą, apie tai turi būti pranešta mokėjimo paslaugų vartotojui nurodant ir atsisakymo priežastis, ir tai, kaip turi būti ištaisytos klaidos, dėl kurių atsisakyta vykdyti mokėjimo nurodymą, išskyrus atvejus, kai toks pranešimas techniškai neįmanomas arba tai draudžia kiti teisės aktai.

2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pranešimą mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas sutartu būdu pateikia mokėjimo paslaugų vartotojui arba sudaro sąlygas su juo susipažinti ne vėliau kaip per šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytus terminus. Bendrojoje sutartyje gali būti nustatyta, kad mokėjimo paslaugų teikėjas ima komisinį atlyginimą už tokį pranešimą, jeigu atsisakymas vykdyti mokėjimo nurodymą yra objektyviai pagrįstas.

3. Kai įvykdytos visos mokėtojo ir mokėjimo paslaugų teikėjo bendrojoje sutartyje nustatytos sąlygos, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas negali atsisakyti įvykdyti autorizuoto mokėjimo nurodymo, nesvarbu, ar mokėjimo nurodymas inicijuotas mokėtojo, gavėjo ar per gavėją, išskyrus atvejus, kai tai draudžia kiti teisės aktai.

4. Mokėjimo nurodymas, kurį atsisakyta vykdyti šio įstatymo nustatyta tvarka, laikomas negautu.

34 straipsnis. Mokėjimo nurodymo neatšaukiamumas

1. Mokėjimo paslaugų vartotojas negali atšaukti mokėjimo nurodymo po to, kai jį gauna mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis.

2. Kai mokėjimo operacija inicijuojama gavėjo ar per gavėją, mokėtojas negali atšaukti mokėjimo nurodymo po to, kai mokėjimo nurodymas išsiųstas arba mokėtojas gavėjui davė sutikimą atlikti mokėjimo operaciją. Tačiau jei atliekamas tiesioginis debetas, mokėtojas gali atšaukti mokėjimo nurodymą vėliausiai iki darbo dienos, einančios prieš dieną, kurią susitarta nurašyti lėšas iš sąskaitos, pabaigos.

3. Šio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju mokėjimo paslaugų vartotojas gali atšaukti mokėjimo nurodymą vėliausiai iki darbo dienos, einančios prieš sutartą dieną, pabaigos.

4. Pasibaigus šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytiems terminams, mokėjimo nurodymas gali būti atšauktas tik tuo atveju, kai dėl to susitaria mokėjimo paslaugų vartotojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas, o šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais būtinas ir gavėjo sutikimas. Mokėjimo paslaugų teikėjas gali imti komisinį atlyginimą už mokėjimo nurodymo atšaukimą, jeigu tai numatyta bendrojoje sutartyje.

35 straipsnis. Pervestos ir gautos sumos

1. Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų teikėjų tarpininkai perveda visą mokėjimo operacijos sumą ir neatskaito komisinio atlyginimo iš pervestos sumos, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį.

2. Gavėjas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas gali susitarti, kad mokėjimo paslaugų teikėjas atskaito tiesiogiai su mokėjimo operacija susijusį komisinį atlyginimą iš pervedamos sumos prieš įskaitydamas ją į gavėjo sąskaitą. Tokiu atveju teikiant informaciją gavėjui visa mokėjimo operacijos suma ir komisinis atlyginimas nurodomi atskirai.

3. Jeigu iš pervestos sumos atskaitomas kitas, negu šio straipsnio 2 dalyje nurodytas, komisinis atlyginimas, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad gavėjas gautų visą mokėtojo inicijuotos mokėjimo operacijos sumą. Kai mokėjimo operacija inicijuojama gavėjo ar per gavėją, jo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad gavėjas gautų visą mokėjimo operacijos sumą.

Pastaba. 35 straipsnis pradedamas taikyti teikiant įmokų surinkimo paslaugą (kai mokėtojų sumokėtas lėšas surenka mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas ir perveda gavėjui vienu mokėjimu) nuo 2010 m. birželio 15 d.

36 straipsnis. Mokėjimo į mokėjimo sąskaitas operacijų įvykdymo terminai

1. Mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad po mokėjimo nurodymo gavimo momento mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą ne vėliau kaip iki kitos darbo dienos pabaigos. Iki 2012 m. sausio 1 d. mokėtojas ir jo mokėjimo paslaugų teikėjas gali susitarti dėl ne ilgesnio kaip trijų darbo dienų termino. Šie laikotarpiai gali būti pratęsti dar viena darbo diena, jei mokėjimo operacija inicijuojama popieriniu dokumentu. Ši dalis taikoma:

1) Lietuvos Respublikoje ir į kitas valstybes nares vykdomoms mokėjimo operacijoms eurais, litais ir kitomis ne euro zonos valstybių narių valiutomis, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus;

2) mokėjimo operacijoms, kurias vykdant atliekamas tik vienas valiutos keitimas tarp euro ir lito ir toks valiutos keitimas atliekamas Lietuvos Respublikoje, o jeigu vykdomos mokėjimo operacijos į kitas valstybes nares, lėšos pervedamos eurais;

3) Lietuvos Respublikoje ir į kitas valstybes nares bei užsienio valstybes vykdomoms mokėjimo operacijoms užsienio valstybių valiutomis, taip pat į užsienio valstybes vykdomoms mokėjimo operacijoms eurais, litais ir kitomis ne euro zonos valstybių narių valiutomis, jeigu mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas nesusitaria dėl kito termino.

2. Kai kredito pervedimai Lietuvos Respublikoje atliekami nacionaline valiuta, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad po mokėjimo nurodymo gavimo momento mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą tą pačią darbo dieną, jeigu mokėjimo nurodymo gavimo momentas yra tą darbo dieną iki 12 valandos. Jeigu mokėjimo nurodymo gavimo momentas yra po 12 valandos, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą ne vėliau kaip kitą darbo dieną. Šio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad mokėjimo operacijos suma būtų įskaityta į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą mokėjimo nurodymo vykdymo dieną, o kai mokėjimo nurodymo vykdymo diena nėra mokėjimo paslaugų teikėjo darbo diena, – kitą darbo dieną.

Pastaba. 36 straipsnio 2 dalis pradedama taikyti teikiant įmokų surinkimo paslaugą (kai mokėtojų sumokėtas lėšas surenka mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas ir perveda gavėjui vienu mokėjimu) nuo 2010 m. birželio 15 d.

3. Mokėjimo paslaugų teikėjas ir mokėjimo paslaugų vartotojas gali susitarti dėl kito, negu nustatyta šio straipsnio 1 dalyje, mokėjimo operacijos įvykdymo termino, tačiau toks terminas negali viršyti keturių darbo dienų nuo mokėjimo nurodymo gavimo momento. Ši dalis taikoma Lietuvos Respublikoje vykdomoms mokėjimo operacijoms ne euro zonos valstybių narių valiutomis, išskyrus litus, ir į kitas valstybes nares vykdomoms mokėjimo operacijoms ne euro zonos valstybių narių valiutomis.

4. Gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas, gavęs mokėjimo operacijos sumą, nustato jos įskaitymo datą ir sudaro galimybę gavėjui naudotis mokėjimo operacijos suma gavėjo sąskaitoje šio įstatymo 39 straipsnyje nustatyta tvarka.

5. Gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui perduoda gavėjo ar per gavėją inicijuotą mokėjimo nurodymą per gavėjo ir jo mokėjimo paslaugų teikėjo sutartą terminą. Mokėjimo nurodymas atlikti tiesioginį debetą turi būti perduotas per sutartą terminą, kad būtų sudaryta galimybė atsiskaitymą atlikti sutartą dieną.

37 straipsnis. Mokėjimas, kai gavėjas neturi mokėjimo sąskaitos mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje

Kai gavėjas neturi mokėjimo sąskaitos mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje, mokėjimo paslaugų teikėjas, kuris gauna gavėjui skirtas lėšas, sudaro galimybę gavėjui jomis disponuoti šio įstatymo 36 straipsnyje nustatytais terminais.

38 straipsnis. Į mokėjimo sąskaitą įmokėti grynieji pinigai

Kai mokėjimo paslaugų vartotojas, kuris nėra vartotojas, įmoka grynuosius pinigus į mokėjimo sąskaitą mokėjimo paslaugų teikėjo įstaigoje tos mokėjimo sąskaitos valiuta, mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad lėšomis būtų galima disponuoti ir jų įskaitymo data būtų ne vėlesnė kaip kita darbo diena gavus lėšas. Jeigu mokėjimo paslaugų vartotojas yra vartotojas, mokėjimo paslaugų teikėjas turi užtikrinti, kad lėšomis būtų galima disponuoti ir jų įskaitymo data būtų iš karto gavus lėšas.

39 straipsnis. Įskaitymo data ir disponavimas lėšomis

1. Įskaitymo data į gavėjo mokėjimo sąskaitą yra ne vėlesnė negu darbo diena, kurią mokėjimo operacijos suma įskaitoma į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą.

2. Gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas užtikrina, kad gavėjas galėtų naudotis mokėjimo operacijos suma iš karto, kai ta suma įskaitoma į gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjo sąskaitą.

3. Nurašymo iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos data yra ne ankstesnė negu momentas, kai mokėjimo operacijos suma nurašoma iš tos mokėjimo sąskaitos.

40 straipsnis. Klaidingi unikalūs identifikatoriai

1. Jeigu mokėjimo nurodymui įvykdyti mokėjimo paslaugų vartotojas nurodo unikalų identifikatorių, toks mokėjimo nurodymas laikomas tinkamai įvykdytu unikaliu identifikatoriumi nurodyto gavėjo ir (arba) jo mokėjimo sąskaitos atžvilgiu.

2. Jeigu mokėjimo paslaugų vartotojo pateiktas unikalus identifikatorius yra klaidingas, mokėjimo paslaugų teikėjas neatsako pagal šio įstatymo 41 straipsnį už mokėjimo operacijos neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, tačiau privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad atsektų mokėjimo operaciją, ir privalo siekti atgauti mokėjimo operacijos lėšas. Mokėjimo paslaugų teikėjas gali iš mokėjimo paslaugų vartotojo imti komisinį atlyginimą už lėšų grąžinimą, jeigu tai numatyta bendrojoje sutartyje.

3. Jeigu mokėjimo paslaugų vartotojas pateikia ne tik šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies 2 punkte arba 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą informaciją, bet ir papildomą informaciją, mokėjimo paslaugų teikėjas atsako tik už mokėjimo operacijų vykdymą pagal mokėjimo paslaugų vartotojo pateiktą unikalų identifikatorių.

41 straipsnis. Mokėjimo operacijos neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas

1. Kai mokėjimo nurodymą inicijuoja mokėtojas, jo mokėjimo paslaugų teikėjas atsako mokėtojui už tinkamą mokėjimo operacijos įvykdymą. Kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas gali įrodyti mokėtojui ir tam tikrais atvejais gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui, kad gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas gavo mokėjimo operacijos sumą, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas yra atsakingas gavėjui už tinkamą mokėjimo operacijos įvykdymą.

2. Kai mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui atsakomybė tenka pagal šio straipsnio 1 dalį, jis nedelsdamas grąžina mokėtojui neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos mokėjimo operacijos sumą arba atkuria mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu netinkamai įvykdyta mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta.

3. Kai gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjui atsakomybė tenka pagal šio straipsnio 1 dalį, jis nedelsdamas įskaito mokėjimo operacijos sumą į gavėjo mokėjimo sąskaitą ir (arba) sudaro gavėjui galimybę ja disponuoti.

4. Jeigu mokėtojui inicijavus mokėjimo nurodymą mokėjimo operacija neįvykdoma arba įvykdoma netinkamai, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas visais atvejais mokėtojo reikalavimu nedelsdamas turi imtis priemonių atsekti mokėjimo operaciją ir pranešti mokėtojui paieškos rezultatus.

5. Kai mokėjimo nurodymą inicijuoja gavėjas arba mokėjimo nurodymas inicijuojamas per gavėją, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas mokėjimo nurodymą nedelsdamas perduoda mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui. Gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas atsako gavėjui už tinkamą mokėjimo nurodymo perdavimą mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjui.

6. Gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas atsako gavėjui už mokėjimo operacijos tvarkymą pagal šio įstatymo 39 straipsnio nuostatas.

7. Kai mokėjimo operacija, už kurią gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas neatsako pagal šio straipsnio 5 ir 6 dalis, neįvykdoma arba netinkamai įvykdoma, mokėtojui atsako mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas. Atsakingas mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas grąžina mokėtojui neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos mokėjimo operacijos sumą arba atkuria mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu netinkamai įvykdyta mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta.

8. Jeigu gavėjui ar per gavėją inicijavus mokėjimo nurodymą mokėjimo operacija neįvykdoma arba įvykdoma netinkamai, gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas visais atvejais gavėjo reikalavimu nedelsdamas turi imtis priemonių atsekti mokėjimo operaciją ir pranešti gavėjui paieškos rezultatus.

9. Mokėjimo paslaugų teikėjai atlygina savo mokėjimo paslaugų vartotojams visą komisinį atlyginimą ir palūkanas, kurie tenka mokėjimo paslaugų vartotojams dėl mokėjimo operacijos neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

42 straipsnis. Papildomas nuostolių atlyginimas

Kiti teisės aktai, taikomi mokėjimo paslaugų teikėjo ir mokėjimo paslaugų vartotojo sudarytai sutarčiai, gali numatyti papildomą nuostolių, nenumatytų šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose, atlyginimą.

43 straipsnis. Atgręžtinio reikalavimo teisė

1. Jeigu už mokėjimo operacijos neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą atsakingas ne mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas, o kitas mokėjimo paslaugų teikėjas ar tarpininkas, atsakingas mokėjimo paslaugų teikėjas ar tarpininkas kompensuoja visus mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjo patirtus nuostolius arba pagal šio įstatymo 41 straipsnį sumokėtą sumą.

2. Papildoma kompensacija gali būti nustatyta pagal mokėjimo paslaugų teikėjų ir (arba) tarpininkų susitarimus ir šiems susitarimams taikomą teisę.

44 straipsnis. Duomenų apsauga

Mokėjimo sistemų operatoriai ir mokėjimo paslaugų teikėjai turi teisę tvarkyti asmens duomenis, kai tai būtina mokėjimo paslaugoms teikti, ir siekdami užtikrinti sukčiavimo atliekant mokėjimus prevenciją, tyrimą ir nustatymą. Asmens duomenys tvarkomi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.

VI SKYRIUS

ATSAKOMYBĖ UŽ ŠIO ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS IR PRAŠYMŲ (SKUNDŲ) NAGRINĖJIMO TVARKA

45 straipsnis. Atsakomybė už šio įstatymo pažeidimus

Asmenys, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

46 straipsnis. Už prašymų (skundų) nagrinėjimą ir poveikio priemonių taikymą atsakinga institucija

1. Vartotojų prašymus (skundus) dėl Lietuvos Respublikoje įsisteigusių, turinčių tarpininką arba filialą mokėjimo paslaugų teikėjų teikiamų mokėjimo paslaugų Lietuvos Respublikoje nagrinėja ir šio įstatymo 52 straipsnyje nustatytas poveikio priemones taiko Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba).

2. Prašymų (skundų) nagrinėjimo ir šio įstatymo 52 straipsnyje nustatytų poveikio priemonių taikymo tvarką nustato šis įstatymas ir Tarnybos patvirtintos taisyklės.

47 straipsnis. Tarnybos funkcijos

Tarnyba, kiek tai susiję su vartotojų teisių apsauga:

1) stebi, ar mokėjimo paslaugų teikėjai tinkamai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų;

2) taiko šio įstatymo 52 straipsnyje nustatytas poveikio priemones mokėjimo paslaugų teikėjams, pažeidusiems šį įstatymą;

3) nagrinėja šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nurodytus prašymus (skundus) dėl šio įstatymo pažeidimo (toliau – prašymas (skundas);

4) savo iniciatyva nagrinėja galimus šio įstatymo pažeidimus;

5) bendradarbiauja su mokėjimo paslaugų teikėjų priežiūros institucija;

6) iškilus tarptautiniams ginčams, bendradarbiauja su valstybių narių ir užsienio valstybių atitinkamomis institucijomis;

7) atlieka kitas šiame ir kituose įstatymuose nustatytas funkcijas.

48 straipsnis. Mokėjimo paslaugų vartotojų ir mokėjimo paslaugų teikėjų ginčų sprendimas

1. Mokėjimo paslaugų vartotojų prašymus (skundus) dėl mokėjimo paslaugų teikėjo veiksmų, kuriais mokėjimo paslaugų teikėjas galėjo pažeisti šio įstatymo reikalavimus ir (ar) mokėjimo paslaugų vartotojo teisėtus interesus, nagrinėja mokėjimo paslaugų teikėjas. Mokėjimo paslaugų teikėjas privalo išnagrinėti rašytinius mokėjimo paslaugų vartotojo prašymus (skundus) ir raštu jam atsakyti per trisdešimt kalendorinių dienų nuo prašymo (skundo) gavimo dienos.

2. Mokėjimo paslaugų vartotojų prašymus (skundus) mokėjimo paslaugų teikėjas nagrinėja nemokamai.

3. Jeigu mokėjimo paslaugų teikėjo atsakymas į mokėjimo paslaugų vartotojo prašymą (skundą) netenkina mokėjimo paslaugų vartotojo ar jam nebuvo atsakyta, mokėjimo paslaugų vartotojas turi teisę kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka arba, jei mokėjimo paslaugų vartotojas yra vartotojas, – į Tarnybą šio įstatymo nustatyta tvarka.

49 straipsnis. Šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo iniciatyvos teisė

1. Teisę kreiptis į Tarnybą su prašymu (skundu) turi:

1) vartotojai;

2) vartotojų asociacijos;

3) valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos – dėl vartotojų prašymų (skundų).

2. Jeigu Tarnyba, nagrinėdama prašymus (skundus) kitų įstatymų nustatyta tvarka, nustato pakankamai duomenų apie galimą šio įstatymo pažeidimą, ji privalo pradėti šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą.

3. Tarnyba turi teisę pradėti galimų šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimą savo iniciatyva. Tokiu atveju mutatis mutandis taikomos šio įstatymo 50 straipsnio 4 dalies, 51 ir 52 straipsnių nuostatos.

50 straipsnis. Prašymo (skundo) pateikimas Tarnybai ir jo nagrinėjimo tvarka

1. Prašymas (skundas) Tarnybai pateikiamas raštu, jame turi būti nurodytas pareiškėjo vardas, pavardė ir adresas. Prašymas (skundas) turi būti pasirašytas pareiškėjo arba jo atstovo. Prašyme (skunde) nurodomos pareiškėjui žinomos įtariamo šio įstatymo nuostatų pažeidimo faktinės aplinkybės. Prie prašymo (skundo) pridedami pareiškėjo turimi jų patvirtinimo dokumentai.

2. Pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą atsisakoma, jeigu:

1) prašyme (skunde) nurodyti faktiniai duomenys jau buvo patikrinti ir dėl jų priimtas nutarimas, ginčą nagrinėja teismas arba yra įsigaliojęs teismo sprendimas dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu;

2) nėra faktinių duomenų, kurie leistų pagrįstai įtarti šio įstatymo pažeidimą;

3) nuo dienos, kai šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie prašyme (skunde) nurodytą šio įstatymo pažeidimą, iki prašymo (skundo) padavimo yra praėję daugiau kaip šeši mėnesiai, bet visais atvejais – daugiau kaip treji metai nuo pažeidimo padarymo dienos;

4) Tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka nėra įgaliota priimti sprendimo dėl prašyme (skunde) nurodyto reikalavimo.

3. Tarnyba per trisdešimt kalendorinių dienų nuo prašymo (skundo) pateikimo dienos informuoja pareiškėją apie prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą arba apie priežastis, dėl kurių atsisakoma pradėti prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą.

4. Tarnyba šio įstatymo pažeidimus nagrinėja ir baudas arba įspėjimus skiria ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo prašymo (skundo) pateikimo dienos.

51 straipsnis. Prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūroje dalyvaujantys asmenys

1. Tarnyba į savo posėdį dėl prašymo (skundo) nagrinėjimo turi teisę kviesti:

1) mokėjimo paslaugų teikėją, dėl kurio veiksmų (neveikimo) vykdoma prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūra;

2) jeigu prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūra pradėta remiantis vartotojo prašymu, – vartotoją;

3) jeigu prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūra pradėta remiantis vartotojų asociacijos pašymu, – jos atstovą;

4) valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų atstovus ir kitus asmenis, kurių kompetencija arba interesai susiję su svarstomu klausimu.

2. Asmenims, nurodytiems šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose, per prašymo (skundo) nagrinėjimo procedūrą gali atstovauti jų atstovai.

52 straipsnis. Nutarimai, priimami išnagrinėjus prašymą (skundą)

1. Tarnyba, išnagrinėjusi prašymą (skundą), priima nutarimą:

1) įpareigoti mokėjimo paslaugų teikėją, pažeidusį šio įstatymo reikalavimus, vykdyti Tarnybos nurodymus nutraukti neteisėtus veiksmus, atkurti ankstesnę padėtį;

2) įpareigoti mokėjimo paslaugų teikėją, pažeidusį šio įstatymo reikalavimus, atlyginti padarytą žalą;

3) skirti šio įstatymo nustatytas baudas arba įspėjimą;

4) atsisakyti skirti baudas arba įspėjimą, kai nėra šio įstatymo nustatyto pagrindo.

2. Nutarime turi būti nurodyta:

1) nutarimą priėmusios institucijos pavadinimas;

2) nutarimo priėmimo data ir vieta;

3) asmens, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas, duomenys;

4) nustatytos šio įstatymo nuostatų pažeidimo faktinės aplinkybės;

5) pažeidimo fakto patvirtinimo duomenys, kuriais grindžiamas nutarimas;

6) šio įstatymo straipsnis, nustatantis atsakomybę už pažeidimą;

7) mokėjimo paslaugų teikėjo, dėl kurio veiksmų (neveikimo) buvo priimtas nutarimas, paaiškinimai ir jų įvertinimas;

8) priimtas sprendimas;

9) sprendimo apskundimo terminai ir tvarka.

3. Tarnybos nutarimas per tris darbo dienas nuo jo priėmimo dienos registruotu paštu išsiunčiamas asmenims, nurodytiems šio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje, ir mokėjimo paslaugų teikėjui, dėl kurio šis nutarimas priimtas.

4. Tarnyba, nutarime konstatavusi, kad mokėjimo paslaugų teikėjas pažeidė šio įstatymo nuostatas, apie tokį pažeidimą skelbia viešai savo interneto tinklalapyje praėjus trisdešimčiai kalendorinių dienų nuo nutarimo priėmimo dienos. Jeigu per trisdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo priėmimo dienos mokėjimo paslaugų teikėjas apskundžia Tarnybos nutarimą teismui, Tarnyba apie šio įstatymo nuostatų pažeidimą viešai savo interneto tinklalapyje skelbia pasibaigus teismo procesui.

5. Tarnybos priimti nutarimai dėl žalos atlyginimo mokėjimo paslaugų teikėjui privalomi.

53 straipsnis. Tarnybos nutarimų apskundimas

1. Mokėjimo paslaugų teikėjai ir vartotojai, nesutinkantys su Tarnybos nutarimais, turi teisę per trisdešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo priėmimo dienos apskųsti nutarimą teismui įstatymų nustatyta tvarka.

2. Kreipimasis į teismą nesustabdo įpareigojimų, numatytų šio įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose ir nustatytų Tarnybos nutarimu, vykdymo, jeigu teismas nenustato kitaip.

54 straipsnis. Piniginės baudos už šio įstatymo pažeidimus

1. Už šio įstatymo nuostatų pažeidimus mokėjimo paslaugų teikėjams Tarnyba gali skirti nuo vieno tūkstančio iki 30 tūkstančių litų baudą. Tais atvejais, kai pažeidimai buvo padaryti šio straipsnio 4 dalyje nurodytomis atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, mokėjimo paslaugų teikėjams gali būti skiriama didesnė – nuo 30 iki 120 tūkstančių litų – bauda. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems mokėjimo paslaugų vartotojų interesams, Tarnyba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, mokėjimo paslaugų teikėjams gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos.

2. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal mažiausios ir didžiausios baudų, nustatytų šio straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, vidurkį. Skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuojamas Tarnybos nutarime.

3. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padarę pažeidimą mokėjimo paslaugų teikėjai savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, bendradarbiavo su Tarnyba tyrimo metu, atlygino nuostolius ir (ar) pašalino padarytą žalą.

4. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padarę pažeidimą mokėjimo paslaugų teikėjai kliudė atlikti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydami Tarnybos nutarimu paskirtos baudos, įspėjimo, arba pakartotinai padarė pažeidimą, už kurį jau buvo paskirta šio įstatymo nustatyta bauda.

5. Mokėjimo paslaugų teikėjui, kuris nepateikia informacijos ar dokumentų, reikalingų šio įstatymo pažeidimui tirti (neteisingos informacijos pateikimas taip pat laikomas informacijos nepateikimu), Tarnyba gali skirti iki 10 tūkstančių litų baudą.

55 straipsnis. Piniginių baudų išieškojimas

Bauda turi būti sumokama į valstybės biudžetą ne vėliau kaip per trisdešimt kalendorinių dienų nuo dienos, kai šio įstatymo pažeidėjams įteikiamas nutarimas skirti baudą. Nutarimas skirti baudą vykdomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

VII SKYRIUS

BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

56 straipsnis. Mokėjimo paslaugų teikėjų teisė nustatyti palankesnes sąlygas mokėjimo paslaugų vartotojams ir komisinių bei kitų atlyginimų nustatymas

1. Mokėjimo paslaugų teikėjai turi teisę nustatyti palankesnes sąlygas mokėjimo paslaugų vartotojams, negu nustatytos šiame įstatyme.

2. Mokėjimo paslaugų teikėjai nustato komisinius ir kitus atlyginimus nepiktnaudžiaudami ir taip, kad jie atitiktų teikiamos mokėjimo paslaugos pobūdį, būtų ekonomiškai pagrįsti ir teisingi.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS VALDAS ADAMKUS

Lietuvos Respublikos

mokėjimų įstatymo

priedas

ĮGYVENDINAMAS EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS AKTAS

2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičianti direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinanti Direktyvą 97/5/EB (OL 2007 L 319, p. 1).

Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymas

Friday, January 15th, 2010

LIETUVOS RESPUBLIKOS

UŽSIENIO VALIUTOS LIETUVOS RESPUBLIKOJE

ĮSTATYMAS

1993 m. liepos 7 d. Nr. I-202

Vilnius

1 straipsnis. Užsienio valiutos sąvoka

Užsienio valiuta – tai bet kurios užsienio valstybės ar užsienio valstybių bendrai naudojama valiuta.

2 straipsnis. Užsienio valiutos sąskaitos

Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę atidaryti užsienio valiutos sąskaitas ir laikyti indėlius Lietuvos Respublikos kredito įstaigose ir užsienio valstybių kredito įstaigų skyriuose, veikiančiuose Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę atidaryti užsienio valiutos sąskaitas ir laikyti indėlius užsienio valstybėse tose valstybėse nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys informaciją apie užsienio valstybėse atidarytas ir uždarytas sąskaitas praneša Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.“

Straipsnio pakeitimai:

Nr. VIII-552, 97.12.02, Žin., 1997, Nr.114-2871 (97.12.12)

Nr. IX-1140, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 105-4687 (2002-11-06)

3 straipsnis. Užsienio valiutos keitimas ir naudojimas

Litus į užsienio valiutą, užsienio valiutą į litus ar vieną užsienio valiutą į kitą užsienio valiutą keičia (perka, parduoda) kredito įstaigos, turinčios tokiai veiklai įstatymų nustatyta tvarka išduotus leidimus (licencijas), kiti mokėjimo paslaugų teikėjai, kai tai yra susiję su mokėjimo paslaugų teikimu, ir finansų maklerio įmonės, kai tai yra susiję su investicinių paslaugų teikimu.

Lietuvos bankas gali nustatyti užsienio valiutos keitimo (pirkimo, pardavimo) tvarką.

Užsienio valiuta gali būti naudojama tik šalių susitarimu mokėjimams ir atsiskaitymams negrynaisiais pinigais, o Europos Sąjungos valiuta euras – ir grynaisiais pinigais.

Užsienio valiuta šalių susitarimu taip pat gali būti naudojama mokėjimams ir atsiskaitymams grynaisiais pinigais orlaiviuose ir jūrų laivuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais, vežančiuose krovinius ir keleivius tarptautiniais maršrutais.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. I-451, 94.04.28, Žin., 1994, Nr. 34-622 (94.05.06)

Nr. I-1260, 96.03.28, Žin., 1996, Nr. 35-867 (96.04.19)

Nr. I-1617, 96.11.14, Žin., 1996, Nr.116-2692 (96.12.04)

Nr. VIII-552, 97.12.02, Žin., 1997, Nr.114-2871 (97.12.12)

Nr. VIII-1154, 99.04.22, Žin., 1999, Nr.39-1201 (99.05.05)

Nr. IX-1140, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 105-4687 (2002-11-06)

Nr. IX-2273, 2004-06-15, Žin., 2004, Nr. 98-3629 (2004-06-24)

Nr. X-1590, 2008-06-05, Žin., 2008, Nr. 71-2716 (2008-06-21)

Nr. XI-561, 2009-12-10, Žin., 2009, Nr. 153-6899 (2009-12-28)

4 straipsnis. Užsienio paskolos

Valstybės vardu ir su valstybės garantija gaunamos užsienio paskolos turi būti įregistruojamos Lietuvos Respublikos finansų ministerijoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos juridinių asmenų ir įmonių, neturinčių juridinio asmens teisių, gaunamos užsienio paskolos be valstybės garantijos ir užsienio ūkio subjektams suteikiamos paskolos turi būti įregistruojamos Lietuvos banke Lietuvos banko nustatyta tvarka.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. I-451, 94.04.28, Žin., 1994, Nr. 34-622 (94.05.06)

Nr. VIII-1115, 99.03.30, Žin., 1999, Nr.33-950 (99.04.14)

5 straipsnis. Kapitalo įvežimas ir išvežimas

Užsienio kapitalo, investuojamo Lietuvos Respublikoje, įvežimą, taip pat šio kapitalo, gauto pelno ir dividendų išvežimą nustato Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas ir Lietuvos Respublikos laisvųjų ekonominių zonų pagrindų įstatymas.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. I-1260, 96.03.28, Žin., 1996, Nr. 35-867 (96.04.19)

Nr. VIII-1307, 99.07.07, Žin., 1999, Nr.66-2124 (99.07.30)

6 straipsnis. Lito kursas tvarkant apskaitą

Visos įmonės, įstaigos, organizacijos, bankai ir kredito unijos privalo tvarkyti apskaitą pagal oficialų lito kursą ir Lietuvos banko skelbiamą lito ir užsienio valiutos santykį.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. I-451, 94.04.28, Žin., 1994, Nr. 34-622 (94.05.06)

Nr. VIII-552, 97.12.02, Žin., 1997, Nr.114-2871 (97.12.12)

7 straipsnis. Atsakomybė už įstatymo pažeidimą

Asmenys už užsienio valiutos naudojimo, operacijų, įvežimo ir išvežimo, taip pat už užsienio paskolų registravimo tvarkos pažeidimus atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. VIII-1115, 99.03.30, Žin., 1999, Nr.33-950 (99.04.14)

8 straipsnis. Baigiamieji nuostatai

Visų nuosavybės formų įmonės, įstaigos, organizacijos, bankai, draudimo organizacijos perrašo į litus įstatinio kapitalo dalį, turimą užsienio valiuta, taip pat akcijas, dividendus, tantjemas, draudimo atlyginimą, draudimo sumas ir kitas išmokas 1993 m. rugpjūčio 1 dienos duomenimis pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų kursą arba kita Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. IX-1140, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 105-4687 (2002-11-06)

9 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

Įstatymas įsigalioja 1993 m. rugpjūčio 1 dieną.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS

Pinigų įstatymas

Friday, January 15th, 2010

LIETUVOS RESPUBLIKOS

PINIGŲ ĮSTATYMAS

1993 m. liepos 1 d. Nr. I-199

Vilnius

1 straipsnis. Piniginis vienetas

Lietuvos Respublikos piniginis vienetas yra litas, kurį sudaro 100 centų.

Grynieji pinigai yra litų banknotai ir monetos bei centų monetos.

Lietuvos bankas nustato banknotų bei monetų vertę, taip pat jų dizainą.

2 straipsnis. Emisija

Lietuvos bankui priklauso išimtinė teisė išleisti ar išimti iš apyvartos litus Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymo nustatyta tvarka.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. I-431, 94.04.12, Žin., 1994, Nr. 30-532

3 straipsnis. Mokėjimas ir atsiskaitymas litais

Lietuvos Respublikoje juridiniai ir fiziniai asmenys litus mokėjimams ir atsiskaitymams privalo priimti be apribojimų.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. I-1258, 96.03.28, Žin., 1996, Nr. 35-865 (96.04.19)

Nr. I-1629, 96.11.19, Žin., 1996, Nr.116-2697 (96.12.04)

Nr. IX-1141, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 105-4688 (2002-11-06)

4 straipsnis. Lito kursas

Oficialus lito kursas nustatomas parinktos bazine valiutos atžvilgiu.

Bazinę valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas Lito patikimumo įstatymo nustatyta tvarka.

Lito ir kitų užsienio valiutų santykius pagal vidaus ir pasaulio valiutų rinkų kursus nustato ir skelbia Lietuvos bankas.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. I-431, 94.04.12, Žin., 1994, Nr. 30-532

Nr. I-603, 94.10.12, Žin., 1994, Nr. 81-1516 (94.10.19)

5 straipsnis. Neteko galios nuo 2002 m. lapkričio 6 d.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. I-431, 94.04.12, Žin., 1994, Nr. 30-532

Nr. IX-1141, 2002-10-22, Žin., 2002, Nr. 105-4688 (2002-11-06)

6 straipsnis. Informacija apie lito patikimumą

Lietuvos bankas ne rečiau kaip kartą per mėnesį viešai praneša apie turimo aukso atsargas ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervą, taip pat apie litų kiekį, esantį apyvartoje.

7 straipsnis. Susidėvėję ir sugadinti pinigai

Susidėvėjusius ir sugadintus Lietuvos Respublikos pinigų banknotus bei monetas priima ir keičia Lietuvos bankas ir kiti bankai.

8 straipsnis. Atsakomybė už netikrų litų ar centų gaminimą, laikymą arba paleidimą

apyvarton

Netikrų litų ar centų gaminimas, laikymas arba paleidimas apyvarton baudžiamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

9 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

Šis įstatymas įsigalioja nuo 1993 m. rugpjūčio 1 dienos.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS

Lito patikimumo įstatymas

Friday, January 15th, 2010

LIETUVOS RESPUBLIKOS

LITO PATIKIMUMO

ĮSTATYMAS

1994 m. kovo 17 d. Nr.I-407

Vilnius

1 straipsnis. Lito patikimumo užtikrinimas

Lietuvos banko išleisti į apyvartą litai yra visiškai padengti aukso atsargomis ir Lietuvos banko konvertuojamos užsienio valiutos rezervu.

2 straipsnis. Litų kiekis apyvartoje

Lietuvos bankas garantuoja, kad bendras išleidžiamų į apyvartą litų kiekis bet kuriuo metu neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų (rinkos kainomis) ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervo (pagal oficialų lito kursą).

Bendrą išleistų į apyvartą litų kiekį sudaro:

1) banknotai ir monetos, esantys apyvartoje;

2) Lietuvos banke laikomų kitų bankų ir sąskaitų turėtojų litais nominuojamų sąskaitų kreditinių likučių suma;

3) Lietuvos banko vertybinių popierių ir kitų skolinių įsipareigojimų litais suma.

Užsienio valiutos rezervą sudaro:

1) Lietuvos banko turimi konvertuojamos valiutos banknotai ir monetos;

2) Lietuvos banko korespondentinėse sąskaitose užsienio bankuose ir Tarptautiniame valiutos fonde esanti konvertuojamos

valiutos suma;

3) Lietuvos banko turimi skoliniai įsipareigojimai, depozitų sertifikatai, obligacijos ir kiti skolos vertybiniai popieriai, mokėtini konvertuojama valiuta.

Lietuvos bankas gali keisti bendrą litų kiekį apyvartoje, tik atitinkamai keisdamas turimas aukso atsargas ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervą.

3 straipsnis. Oficialus lito kursas

Oficialus lito kursas nustatomas parinktos bazine valiutos atžvilgiu.

Bazinę valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe.

Tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) oficialų lito kursą.

Straipsnio pakeitimai:

Nr. I-566, 1994 07 20, Žin., 1994, Nr. 59-1157

4 straipsnis. Lito keitimas

Lietuvos bankas garantuoja aukso atsargomis ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervu laisvą litų, nurodytų 2 straipsnio antrojoje dalyje, keitimą Lietuvos Respublikos teritorijoje į bazinę valiutą pagal oficialų lito kursą, taip pat šios valiutos laisvą keitimą į litus.

Kita užsienio valiuta į litus ir litai į ją Lietuvos Respublikos teritorijoje keičiami rinkos kursu.

Lietuvos bankas nustato visiems bankams maksimalius atlyginimo už keitimo operacijas dydžius.

Komerciniai bankai atsako pagal įstatymus už keitimo operacijų tvarkos nesilaikymą.

5 straipsnis. Informacija apie litą

Lietuvos bankas ne rečiau kaip kartą per mėnesį skelbia “Valstybės žiniose” informaciją apie bendrą litų kiekį apyvartoje ir turimas aukso atsargas bei konvertuojamos užsienio valiutos rezervą.

6 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas

Šis įstatymas įsigalioja nuo 1994 m. balandžio 1 dienos.

7 straipsnis. Lietuvos banko įstatymo ir Lietuvos banko statuto galiojimas

Lietuvos banko įstatymas ir Lietuvos banko statutas galioja tol, kol bus priimtas naujas Lietuvos banko įstatymas, ir tiek, kiek jie neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

8 straipsnis. Euro parinkimo bazine valiuta ir oficialaus lito kurso nustatymo

ypatumai

Šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalis netaikoma, kai bazine valiuta parenkamas euras ir oficialus lito kursas nustatomas pagal euro ir ankstesnės bazinės valiutos santykį valiutų rinkoje.

Įstatymas papildytas straipsniu:

Nr. IX-236, 2001 04 05, Žin., 2001, Nr. 34-1126 (2001 04 20)

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS ALGIRDAS BRAZAUSKAS